Ši pasakojimo apie lydekų gaudymą dalis yra paskutinė. Bent kol kas. Tegu tai, kas dar bus patikrinta ir susigulės, lieka kitiems metams. Taip nusprendžiau žingsniuodamas palei bevardį upelį pačioje Ažvinčių girios gūdumoje. Virš skaidraus kaip krištolas vandens sutuoktuvių šokius šoko milijardai vabzdžių. Žuvys, paskatintos šio gyvybės pliūpsnio, prarado bet kokią nuovoką ir baimę. Kilograminiai šapalai nė kiek nesislėpdami su didžiausiu triukšmu nuo paviršiaus rinko vabzdžius, tęsiančius savo genties gyvybės siūlą. Upelėje mirgėjo daugybė veidrodukų - aukšlės, kuojos, raudės, net ešeriai kilo iš slėptuvių ir gardžiavosi Iakiais. Net ir pašėlusiai atsargiai žengdamas, iš pakrantės vandenžolių pabaidydavau lydekų. Ir visai mažų -sprindinių, ir kiIograminių... Jos Iyg žalsvos torpedos čiūžteldavo į vagos vidurį ir sustingdavo prie kokios nuskendusios šakos, šiekšto, akmens, o paskui vėl grįždavo į pakraščius. Mačiau, kad Iydekos tolydžio atakuodavo užsimiršusias nuo grandiozinių vaišių žuvis. Akivaizdu buvo, kad grobį jos rinkosi kuo gardesnį, kuo Iabiau viliojantį. Mano metimai kol kas buvo nesėkmingi. Atsisėdau ant kelmo prie nedidelio, vos poros kvadratinių metrų užtakėlio, nosį papuošiau poliarizuotais akiniais ir ėmiau stebėti. Šiame užtakėlyje visada tūnodavo viena arba dvi Iydekos. Dažniausiai - vidutiniokės, nes gylio buvo ne per daugiausia. Tad ir dabar netrukus pamačiau Iydekioką. Puskilograminį. Lyg nedidelė submarina jis pakilo nuo dugno ir žaibiškai sugriebė stambią aukšIę. Po kiek Iaiko ataka pasikartojo, ir dar viena žuvis dingo Iydekos žabtuose. Sėdėjau ir galvojau, ką tokiu atveju pasiūlyti Iydekai, kad ji nedvejodama pultų masalą. Peržvelgiau vieną "piniginę" su blizgėmis, antrą ir kampe pamačiau senokai benaudotą firmos "Hedon" vobleriuką, ir forma, ir spalva imituojantį raudžiukę. Naudojau jį retokai, nes vobleris blaškydavosi į šonus, ir stabilaus kibimo dienomis, matyt, tai keldavo Iydekoms abejonių. Tačiau šiandien tiesiog paklaikusios nuo Iakių šokio žuvys elgėsi būtent taip: švysčiojo paviršiuje vos ne mėšlungiškal, besistengdamos sugriebti vieną, antrą, trečią vabzdį iš karto. Atsargiai užmečiau, paplukdžiau vobleriuką dar kiek žemyn ir ėmiau traukti. Vienas, antras, trečias metimas, bet rezultatas - kaip ir anksčiau. Ketvirtojo traukimo metu vos įplaukiantį į užtakėlį vobleriuką žaibiškai atakavo Iydeka. Tik žymiai didesnė už mano susektąją. Su vobleriuku nasruose tuoj pat nėrė po šiekštu. Stegiausi išvengti didesnio triukšmo ir sumaišties, kurį galėjo sukelti įnirtinga dvikova, todėl pakirtau ir tuoj pat atIeidau valą. Lydeka sureagavo taip, kaip ir maniau: tuoj pat nėrė iš slėptuvės ir pasileido žemyn. Aplenkiau užtakėIį, įsibridau į vagą ir po neilgos kovos sugriebiau Iydeką už pažiaunės. Apsižvalgiau.Tik keli raibuliai, kuriuos srovė nunešė žemyn, Iiudijo apie pirmąją sėkmę. Tykiai grįžau į ankstesnę poziciją ir vėl paleidau "keistąjį" (kaip man iki šiol atrodė) voblerį. Netrukus juo susigundė ir pirmoji Iydeka. Ją nuvarginau ir ištraukiau tokiu pat būdu. Visada žvejojant nedideliuose upeliuose ar bent jau ten, kur įmanoma įsibristi, patarčiau dvikovą su bet kokia žuvimi užbaigti įsibridus. Tai apsaugo nuo daugelio netikėtumų, kuriuos gali iškrėsti žuvis, paskutinę akimirką šokusi po kerplėša, akmeniu, kranto pagrauža, kur virpa šaknų raizgulynai.
Kartą žvejojant Merkyje mano "Long" staiga atakavo didelė lydeka. Penkiakilograminė. Tokios "ant koto" neiškelsi. lr kibo ji visai nebūdingoje vietoje - beveik viduryje vagos, kur stipri srovė skalavo seną kelmą. Paprastai čia Iaikydavosi upėtakiai. Stovėjau ant pusantro metro skardžio. Įsibristi jokios galimybės. Sietuva. Atvedžiau Iydeką prie kranto, bet visi bandymai ją nuvarginti ir užvilkti į viršų baigėsi nesėkmingai... Galiausiai lydeka atsikabino. Kiek palaukiau ir vėl užmečiau. Tikėjausi, kad Iydeka nebus toli pasislėpusi. Ir neapsirikau. Galiūnė vėl griebė blizgę. Tik šįkart pasielgė kitaip - ėmė kiek įkabindama plaukti pasroviui. Apeiti krantu negalėjau. Krūmų atvašynas. Pamažu vis dėlto atvedžiau ją vėl prie kranto, bet ir vėl atsikabino. Užmečiau iš naujo, tik šį kartą - vidutinį "Big" klasės voblerį. Ir visai netikėtai lydeka vėl griebė. Tačiau dabar elgiausi kiek kitaip. Atsiguliau ant kranto. Ne taip jau paprasta tokioje padėtyje sukti ritę ir bandyti suvaldyti žuvį, bet kitos išeities nebuvo. Gerai, kad spiningas buvo klasikinio tokioms upėms ilgio - 2.10 m. Žuvis jau blaškėsi tiesiai man prieš veidą, bet vis trūkdavo kokių dešimt centimetrų, kad galėčiau ją sugriebti. Pasilenkiau žemyn kiek galėjau, nors ir jaučiau, kad balansuoju ties riba - tuoj nusiversiu į vandenį. Ir žuvį šiaip ne taip sugriebiau, tačiau iškilo kita problema - kaip su Iaimikiu pasikelti? Jei atsiremsiu ta ranka, kurioje spiningas, į ritę paklius smėlio. Tad beliko atleidus valą išmesti spiningą į pievutę. O tada Iyg žaltys atbulas užsirangiau ant skardžio... Tai buvo vienintelis Iaimikis tądien... Upėse Iydekų gaudymas gerokai skiriasi nuo ežerinio. Ir universalių meškeriotojų, kurie vienodai mėgtų spiningauti tiek upėje, tiek stovinčiame vandenyje, yra nedaug. Kokie svarbiausi gaudymo upėse ypatumai? Pirmiausia, čia Iydekos iŠsidėsto netolygiai. Ežere jos gali pasklisti visur, kur tik yra pakankamai maisto, gali migruoti paskui viliojantį užkandį, gali susibrukti į atabradus medžioti varlių. Upėje tokios migracijos yra daug retesnės, nes lydekos čia po neršto renkasi gyvenamąsias vietas, t.y. slėptuves. Jos turi būti patogios tykoti, tūnoti, nepriklausomai nuo to, kiek aplink yra maisto. Laikui bėgant pastebėjau, kad jos atlieka netolimas dienos migracijas. Labai dažnai būna, kad rytą, kol lydeka dar "žiovauja'', ją galima užtikti slėptuvėje, o štai dienos metu ten tuščia. Vakare vėl yra šansų sutikti lydeką jos slėptuvėje. Sakysim, tuo yra paremtas Iydekų gaudymas žuvele. Ne kartą esate pastebėję, kad vietiniai žvejai, suprantama, gerai žinantys lydekų slėptuves, apeina jas ankstėliau, ir grįžta su šiokiu tokiu laimikiu, tarkim apie 11 val. ryto. Esą dabar lydekos jau nebekimba. Atvirkščiai - kaip tik upėje jos yra žymiai mažiau įnoringos, nes maisto reikia ieškoti daug intensyviau. Tik dieną Iydekos išplaukia apžiūrėti savo teritorijos, ir ją galima rasti gana toli nuo slėptuvės. Bet tai galima padaryti tik spiningu. Žuvele didelių upės plotų neapgaudysi. Vakarop Iydekas jau sunku aptikti palei seklumas, duobutėse už žolių juostų, kur jos paprastai medžioja. Vakarop Iydekos ieško savo slėptuvių duobėse, palei kerplėšas už akmenų. Ten tykesnis vanduo, ten poilsio zona. O dieną jos nesibaido ir stiprios srovės, jei tik ten yra grobis.
Štai akivaizdus pavyzdys. Kartą žvejojau Šventojoje. Vienas bičiulis man nurodė vietą, kur teoriškai turi būti ūsorių. Gaudyti juos patarė slenkančia dugnine, o masalui naudoti gružliuką. Rėva buvo tikrai įspūdinga: stipri srovė, kai kur kyšojo akmenys. Užmečiau ir pamažu pradėjau Ieisti masalą tolyn. Kai gružliukas plaukė maždaug rėvos viduriu, pajutau staigų smūgį. Netikėta Iaimė nudžiugino, ir tikriausiai pernelyg stipriai bei staigiai pakirtau - žuvis atitrūko. Gružliukas ant kabliuko atrodė apgailėtinai - sumaigytas, suplėšytas. Užmečiau vėl. Tik šįkart Iaukiau, kiek reikėjo. Ir pakirtau tada, kai žuvis ėmė neskubėdama plaukti rpieš srovę. Vanduo užvirė. Gylis toje vietoje buvo ne daugiau metro. Žuvis žvake šoko iš vandens. Nustebau pamatęs, jog tai anaiptol ne ūsorius. Po įvairių manipuliacijų tarp akmenų per stiprią srovę pagaliau atvedžiau laimikį prie kranto. Nustebimas buvo dar didesnis, kai išvydau dvikilograminę lydeką. Ir pačioje srovėje, gurguliuojančiame tarp akmenų vandenyje jos kibo visą pusdienį. O vakare, kai grįžau su nauju gružliukų kibirėliu, Iydekų jau neužtikau - tąkart ėmė kibti ūsoriai. Dabar tai galiu paaiškinti paprastai: Iydekos buvo pakilusios iš slėptuvių medžioti, o vakare nuplaukė ilsėtis į tykesnes vietas. Tad meškeriojant upėse reikia Iabai aiškiai skirti Iaiką, kada Iydekos slėptuvėse, o kada pasirodo ten, kur jų mažiausiai Iauki. Žinoma, rudeniop šios migracijos tampa vis retesnės. Lydekos ima burtis sietuvose. Juoba kad ten ima burtis ir kitos žuvys. Reikia atkreipti dėmesį ir į masalus, kurie naudojami spiningaujant upėje. Pirmiausia voblerius reikia rinktis ''lėtesnius", nes upėje veikia srovės. Net ten, kur vanduo, atrodo, beveik stovi. O atsirinkti tokius voblerius galima dviem būdais. Pirmasis - tiesiog bandyti. Antrasis - rinktis voblerius su siauresniais Iapeliais, t.y. tokius, kurie nuneria ypač giliai, nes kitaip teks gaudyti tik šiekštus. Tvisteriai upėse yra mažiau aktyvūs, nes paprastai jie Iydekos atakos zonoje būna gana trumpai. Kol Iydeka ''mąsto'', jį jau tenka truktelėti. Tiesa, didelėse sietuvose rudenį juos reikėtų bandyti drąsiai. Svarbiausias upinio spiningautojo ''ginklas'' -sukriukės. Čia rečiau naudojamos sukriukės su švino galvutėmis, sakysim, "LUSOX" tipo. Daug geriau tinka tos, kurias srovė pakelia ir Iaiko virš dugno, nes masalą reikia traukti kiek galima Iėčiau, kad jis pro Iydekos atakos zoną ne plauktų, o slinktų. Tai - "Aglia", ''Vibrax'' serijos įvairių spalvinimų sukriukės, ''Long'' tipo - ypač pasiteisinančios žolėtose, kerplėšuotose vietose. Reiktų turėti ir neužsikabinančių blizgių. Tai firmų "Hedon", "Luhri Jensen'', ''RapaIa'' "Spoon" tipo blizgės su vienšakiu kabliuku.
Praėjusiame numeryje pasakojimą apie Iydekų gaudymą baigėme trumpu pamąstymu apie masalų spalvas. Kadangi upėje masalų spalvinimas irgi turi didelę reikšmę, tai šį pamąstymą pratęsime. Kaip jau minėta, dauguma mūsų gana konservatyvūs ir renkasi tokius masalus, kurių spalva daugelį metų yra tradicinė arba kurie imituoja natūralius atitikmenis gamtoje. Tai ypač pasakytina apie voblerius. Tačiau sėkmingai, o neretai ir sėkmingiau nei kitais, galima žvejoti įvairių fantastinių atspalvių masalais. Štai akivaizdus pavyzdys. Sakykit, ką imituoja masalas, nudažytas taip: pusė balta, pusė raudona? O tokiu deriniu jau ne vieną dešimtmetį spalvinamos blizgės - ir vartiklės, ir sukriukės, ir vobleriai, o dabar jau ir tvisteriai. Beje, šio sezono patirtis pirštu prikišamai parodė, kad būtent tokio spalvinimo tvisteriai buvo sėkmingiausi beveik visose Lietuvos dalyse visą pavasarį ir didelę dalį vasaros... Manau, kad visai neblogai jie pasitarnaus ir šį rudenį. Tikriausiai net ir po pirmųjų rudens šalnų, kai Iydekos trauks į pakraščius medžioti žiemos migių beieškančių varlių. Suprantama, jog nėra reikalo išradinėti dviračio, jei, išplaukus į žūklę, Iydekos normaliai griebia tradicines vartikles - baltas, vario arba aukso spalvos, tai jomis ir reikia gaudyti. Tačiau jau bent poros sezonų patirtį turintis meškeriotojas puikiai žino, kad po valandos gero kibimo lydekos staiga ima ir praranda apetitą. Va, tada ir reikia pasitelkti į pagalbą sugebėjimą eksperimentuoti. Tokiais atvejais Iabai pravartu prisiminti netradicinių spalvų masalus. Priminsiu tokį dalyką - lašišos gaudomos tokių spalvų fantastinėmis muselėmis, kad net tropinių paukščių apdarai prieš jas nublanksta. Tokių muselių "užduotis" - suerzinti žuvį, imituoti jos palikuonių priešą... Matyt, spalvingieji masalai irgi veikia panašiai, erzina lydekų akį. Ir jos, savaime suprantama, bando tokiems masalams įkąsti, kad nesitrainiotų panosėje. Štai dėl šios priežasties kiekvienam meškeriotojui savo arsenale pravartu turėti spalvingųjų masalų. Pirmiausia tai sukriukės "Mepps" iš serijos "Black Furry". Šių blizgių išorinė arba abi Iapelio pusės yra juodos spalvos, o tame fone išdėstomi geltoni, raudoni arba fluorescuojantys taškai. Vandenyje šių besisukančių taškų mirguliavimas atrodo labai efektingai. Panašiai taškais yra išmargintas firmos "Salmo" vobleris "Beatle", kurio nardymas vandenyje primena kažkokio fantastinio delfinuko žaidimus...
Kartą Dūkšto ežere po pusiaudienio nesėkmių su patikrintais masalais paleidau į darbą šį tada man dar naują voblerį. Diena buvo vaiski, saulės spinduliai nutvieksdavo vandens sluoksnius iki trijų metrų gylio. Todėl intuicija paragino irkluoti į truputį gilesnius plotus. Iš pradžių truputį pavelkiavau, o paskui išmečiau inkarą palei meldynus, kur atabradas staigiai niro į gelmę. Jau pirmąkart užmetęs pajutau, kad prie voblerio kažkas lyg ir atsargiai prisilietė. Bet nebuvau tikras, kad tai žuvis. Kitas metimas abejones išsklaidė. Smūgis buvo stiprus ir energingas. Dvikilograminė Iydeka žiojo nasrus ir purtė galvą - voblerį ji buvo godžiai apžiojusi, ir abu trišakiai susmigo patikimai. Pabandžiau mėtyti kitomis kryptimis. Ir viskas vėl pasikartojo pajutau Iyg kokio sauso Iapo prisiIietimą, o kitu metimu žuvis jau energingai atakavo įkyruolį voblerį... Pakeičiau vietą, kai jau nebeturėjau nė vienos perspektyvios krypties naujam metimui. VėI pavyko ištraukti dar vieną lydeką. Deja, eksperimento negalėjau tęsti, nes teko irkluoti į krantą - buvome su bičiuliais sutarę, jog važiuosime apsižvalgyti dar prie vieno ežero patyrinėti naujų vietų. Bet išvadas tada padariau labai konkrečias: nėra reikalo pernelyg ilgai gaudyti vieno tipo masalu, jei jis tądien nepopuliarus. Renkantis spalvinguosius masalus, patartina skirti spalvinimą, skirtą jūrinei žūklei ir žūklei gėluose vandenyse. Nors tai, suprantama, sąlygiška, nes teko gaudyti Galvės ežere ir labai sėkmingai - vobleriu, kuris buvo nuspalvintas kaip skumbrės jauniklis. Pats spalvingiausias gėliesiems vandenims skirtas spalvinimas yra "Tiger" tipo. Tai reiškia, jog čia persipindamos, sudarydamos įvairiausius raštų derinius dominuoja juoda, geltona, raudona ir žalia spalvos. Tokio spalvų derinio gaminamos ir blizgės, ir vobleriai. Kiti, labiau paplitę, - jau minėtas pusiau raudonas, pusiau baltas (baltasis fonas dar gali būti dengtas žvynų imitacija), žaliai geltonas su juodu piešiniu, imituojančiu žvynų piešinį, raudonai geltonas ir įvairūs upėtakinių žuvų spalvinimą primenantys deriniai. Žaliai geltono spalvinimo (gali būti ir rudos spalvos intarpai) masalus derėtų pasirūpinti rudeniui, kai lydekos, kaip minėta, trauks į pakraščius. Vis dėlto į šiuos spalvų derinius, primenančius varles, rudenį jos reaguoja su deramu dėmesiu. Ypač tada efektingi storieji pačiame paviršiuje plaukiantys "Big" ir ''Midi'' tipo vobleriai bei ''Crazy CrowIer'' tipo masalai. Svarbiausia sulig pirmosiomis rimtomis šalnomis nepražiopsoti to momento, kai ežerai ims ruoštis žiemai, kai Iydekos ims aktyviai maitintis, kad sukauptų jėgų visada nenuspėjamai žiemai. Išplauki į ežerą ir apsižvalgai - jau retas ant bangų besisūpuojantis paukštis, jau vandenžolės ima Ieistis dugnan, jau meldų apvadai pakraščiais ima gelsti, o miškų miškai tolyje auksu, raudoniu nužerti, nutapyti. Dar tvyro pakrantėse migla - drėgna bei vėsi, ir valtis išnyra iš jos į atvirą plotą, ir Ieidi vėjeIiui Iengvai nešti tave palei meldynus... Pirmas metimas, antras. Keiti masalą. VėI metimai, vėl keiti masalą, ir Ieidi ji palei pat meldynų pakraštį. Staiga suraibuliuoja vanduo, galingos uodegos sukeltame verpete pradingsta vobleriukas, ir pajunti smūgj. Prasideda dvikova. Tai ta akimirka, dėl kurios važiavai gal net šimtą kilometrų, norėdamas nepraleisti šio amžinybę primenančio rytmečio, pajusti, kad yra vertybių, kurios neįkainojamos nei gramais, nei karatais. Tą akimirką tavo gyvenime egzistuoja tik tu ir tavo priešininkas. Ir galbūt jau įveiktą Iydeką paleisi atgaj į gelmę, prieš tai pažiūrėjęs jai į akis ir padėkojęs už viską, ką patyrei. Galbūt Iiks tik nuotrauka žvejybiniame albume, kuri ir pati gūdžiausią žiemos vakarą primins, kad ruduo buvo nepakartojamas. Kai galvoju apie Iydekas ir jų gaudymą, Iabai dažnai į galvą ateina mintis, kad žūklė tuo ir pavergia širdis, jog viskas joje yra nepakartojama. Tačiau išIieka aštrus kaip itališkas stiletas noras patirti ir pakartoti viską iš naujo. To siekdamas patiri dar gilesnių ispūdžių, dar rimtesnių minčių ateina į galvą. Bet visada pagalvoji apie amžinybę. Kol yra ežerai, kol jų gelmėje tingiai pelekus judina tavo svajonių žuvis, tol bus vyksmas. Visada. Žuvis ir meškeriotojas. Tai įvaizdis, kuris, man atrodo, neišnyks, net jei saulė nustos švietus. Štai taip kol kas baigiu šiuos užrašus. Galbūt pasisėmėte iš jų ko nors naudingo, bet svarbiausia, kad jie paIiestų širdj. Juk svarbiausia - esmė. Meškeriojimo esmė, o ne ištraukta žuvis. Ir visada jūsų gyvenime atsiras, ateis ta akimirka, kai bus ir tinkamas įrankis, ir tinkamas masalas tą akimirką konkrečiai žuviai, kuri panorės išbandyti savo jėgą. Galbūt tai bus rytą, gal vakare, bet visada tai būna, kai nesitiki. Nedidelis stebuklas, ir tiek. Ir vandenys banguoja, ir upės teka. labai dažnai man atrodo, kad šis vyksmas stabdo Iaiką. Ir tame slypi tikroji meškeriojimo esmė.
"Meškeriotojas", Nr. 9 (12), 1996 m. rugsėjis Viktoras Armalis
PS.Straipsny talpinu dviem dalim del to jog simboliu buvo perdauk ir viskas netilpo y viena pranesima
