Karpinės sistemėlės (I)

Post Reply
Darelis

Karpinės sistemėlės (I)

Post by Darelis »

Karpinės sistemėlės (I)

Karpių žūklė populiarėja neįtikėtinais tempais, vis daugiau ir daugiau žvejų ryžtasi gaudyti šias puikias ir galingas žuvis tikslingai, pamiršdami apie ešerius, šapalus, karšius, lydekas... Visas dėmesys jo „didenybei“ karpiui, visas laisvalaikis, visos lėšos...

Tikslinė (laukinių didelių) karpių žūklė - ne tik brangus malonumas, bet ir veiklos baras, reikalaujantis iš žvejo pasiaukojimo, begalės laiko, žinių. Tokia žūklė priverčia žveją pasitempti, žengti koja kojon su kasdien vis labiau įmantrėjančia žūklės taktika ir technika, o visa tai ir yra šiuolaikinės karpių žūklės specifika, diktuojanti ir žaidimo taisykles... Priimkime jas be išlygų, nesustodami pusiaukelėje ir nesigręždami atgal (...į vakarykštę dieną...). Anksčiau tiesiog gaudėme karpius (tokius, kokie užkibdavo), o šiandien gaudome didelius, laukinius karpius, ir ne bet kaip, o tikslingai.

„Plaukas“

„Plauko“ sistemėlė, masalą rišant prie kabliuko, žinoma jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus (Lietuvoje – 12-13 metų...), vis dėlto dar yra žvejų, kuriems iki galo nėra aišku, kokia tai sistemėlė ir kaip ji rišama. Norint gaudyti karpius, ir sėkmingai, šią techniką būtina perprasti iš esmės. Idėja masalą pateikti ne ant kabliuko, o šalia jo kilo anglams Kevinui Medoksui (Kevin Maddocks) ir Leniui Midltonui (Lenny Middleton) stebint, kaip maitinasi karpiai. Pasirodo, karpiai, kaip ir karšiai, maistą įsiurbia, o ne griebia lūpomis, kaip buvo manyta. Įsiurbdami masalą, karpiai įsiurbia ir kabliuką, kuris neišvengiamai įsikerta į žuvies lūpą. „Plauko“ sistemėlės atradimą paskatino ir tuomet dar naujas masalas – baltyminiai kukuliai, kurių dėl kietumo buvo neįmanoma užverti ant kabliuko.

Iš pradžių „plaukui“ buvo naudojami labai ploni monofilamentiniai valai (0,06-0,08 mm storio – iš čia kilo terminas „plaukas“), manant, kad karpiai neįžvelgs klastos, jeigu įrankis bus labai delikatus. Ilgainiui paaiškėjo, kad toks apsidraudimas buvo perdėtas, gerokai svarbiau yra ne „plauko“ sistemėlės plonumas, bet „minkštumas“. Sistemėlė greitai evoliucionavo ir šiandien „plaukui“ visuotinai naudojami specialūs valai, kurių dėka sistemėlė tapo daugkartinio naudojimo. Rišant „plauko“ sistemėlę svarbiausia yra ne medžiaga, iš kurios daromas „plauko“ pavadėlis, bet tai, kaip ir kur jis yra tvirtinamas ir kokiu atstumu nuo kabliuko pateikiamas masalas. „Plauko“ rišimo būdų yra ne vienas ir ne du, populiariausius prasminga prisiminti:

1) naudojant rišimo techniką „mazgas be mazgo“, „plauku“ gali būti ir pavadėlis , jungiantis kabliuką su pagrindiniu valu;

2) „plaukas“ tvirtinamas prie kabliuko kotelio ;

3) „plauko“ tvirtinimo vieta paslepiama po pavadėlio mazgu ;

4) tvirtinant „plauką“, jo pririšimo vietą pravartu sustiprinti momentiniais klijais, bet dar svarbiau, kad laisva „plauko“ gija būtų tinkamoje vietoje (ties kabliuko išlinkimo pradžia), surišus plauką arčiau kabliuko kilpelės, „plaukas“ tiesiog apvyniojamas apie kotelį ;

5) nepriekaištinga sistemėle reiktų laikyti tokią, kurioje „plaukas“ sumontuotas išorinėje kabliuko pusėje, o jo tvirtinimo vieta sutvirtinta specialiu kembriku , kuris pakaitintas virš žiebtuvėlio liepsnos ar kelioms sekundėms panardintas į verdantį vandenį susitraukia, stipriai priglusdamas prie kabliuko kotelio.

„Plauko“ ilgis priklauso nuo naudojamo masalo dydžio (šiuo atveju masalo tipas visiškai nesvarbus), bet manoma, kad universalus, patikimą žuvies pakirtimą garantuojantis yra 3-5 mm atstumas nuo kabliuko iki masalo . Nors žūklės praktika leidžia teigti, kad didelį ir aktyviai besimaitinantį karpį galima pakirsti „plaukui“ esant 1 cm ir net 2 cm ilgio, eksperimentuoti neverta (tai už jus padarė kiti žvejai, kurių patirtis ir tapo šiandieninių karpininkų žinių kraičiu), niekada negali žinoti, koks karpių aktyvumas ir kokio dydžio karpis suras masalą.

Naudojant „plauko“ techniką reikalingi specialūs įrankiai : grąžtelis masalui, masalinė adata bei plastikiniai fiksatoriai, kuriuos galima pakeisti ir tvirtesniu žolės stiebelio gabaliuku.

„Line Aligner“

Naudojant „plauko“ techniką labai svarbu ir tai, kiek patikimas pavadėlis, ir tai, kaip būtent yra pririštas kabliukas. Nuo pastarojo veiksnio priklauso karpių pakirtimo efektyvumas. Tinkamai surišta sistemėlė iki minimumo sumažina riziką, kad karpis, pajutęs klastą, išspjaudamas masalą, išspjaus ir kabliuką. Kabliukų rišimo būdų yra begalė, bene populiariausias yra klasikinis „Palomar“ mazgas bei rišimo technika „mazgas be mazgo“. Ne mažiau efektyvus yra „Line Aligner“ rišimo būdas, prieš keliolika metų išrastas garsaus anglų karpininko Džimo Gibinsono (Jim Gibbinson). Tie žvejai, kurie yra išbandę įvairių formų kabliukus, gerai žino, kad kibiausi yra „Bent Hook“ tipo kabliukai (su į vidų palenktu smaigaliu), jie puikiai įsikerta, gerai laiko žuvį, bet nėra labai stiprūs, ir blogiausia – stipriai pažeidžia karpių lūpas. Gibinsono išrastas būdas leido naudoti įprastos formos kabliukus (nežalojančius žuvų), bet užtikrinančius tokį pat pakirtimo efektyvumą, kaip ir „Bent Hook“ tipo kabliukais. Nuotraukose matote kaip pririšamas kabliukas „Line Aligner“ būdu:

1) pinto valo pavadėlis perveriamas per kabliuko ąselę, gale surišama kilpele;

2) palikus reikiamo ilgio (pagal masalo dydį) pavadėlio galą su kilpele, kabliukas tvirtinamas „mazgas be mazgo“ būdu;

3) reikiamo ilgio kembriko (pagal kabliuko ilgį) gale masaline adata praduriama skylutė;

4) masalinės adatos galu, iškišus jį per kembriko vidurį, sugriebiamas pavadėlio valas aukščiau kabliuko;

5) pavadėlio valas įtraukiamas į kembriko vidų ir ištraukiamas per skylutę į išorę;

6) kembrikas užtraukiamas ant kabliuko kotelio taip, kad uždengtų pavadėlio rišimo mazgą ir taip, kad „plaukas“ būtų išorinėje kabliuko pusėje;

7) pavadėlio dalis su kembriku akimirkai panardinami į verdantį vandenį, kembrikui prigludus prie kotelio, nereikalinga jo atkarpa ties kabliuko kilpele nupjaunama.

„Limpit“

Ši į pintą valą panaši virvelė žūklės rinkoje pasirodė prieš ketverius metus (gamintojas – firma „Nash“) ir iškart patraukė karpininkų dėmesį, pirmiausiai tų, kurie dažnai gaudo karpius vadinamose probleminėse žūklavietėse, kur ant dugno yra kelmų, paskendusių medžių arba dugnas klote nuklotas aštriomis moliuskų geldutėmis, į kurių briaunas dažnai pažeidžiamas net ir pintas valas. „Limpit“ virvelė yra tarsi „Lead Core“ atmaina (gija, pasunkinanti pavadėlio sistemėlę), tik kitokios konstrukcijos ir kitokios paskirties. „Limpit“ virvelės viduje yra švininė šerdis (jos dėka ji idealiai priglunda prie dugno), kuri apipinta dviem sluoksniais, pirmasis – labai minkštas pintas valas, o antrasis – tankiai supintos, plonytės fluorokarbono valo gijos. Tokios konstrukcijos virvelė yra labai stipri, atspari trinčiai ir šio veiksnio rezultate atsirandantiems pažeidimams. Naudojant „Linpit“ virvelę nėra jokio reikalo naudoti plastikinių vamzdelių įnagius, saugančius įrankį nuo susipainiojimo užmetimo metu, pati virvelė atlieka šią gana svarbią funkciją. Virvelė parduodama ritelėse (5 m ilgio) ir atskirai, 25 cm ilgio pavadėlis su suktuku ir žiedeliu bei dviejų ilgių (50 cm ir 70 cm) atraižos, skirtos sujungti pagrindinį valą ir pavadėlį. Racionaliau yra pirkti atraižas su jau suformuotomis kilpelėmis galuose, nes surišti jas patiems - pakankamai keblus uždavinys. Pavadėlis su „Limpit“ virvele jungiamas per suktuką (1 nuotr.) tokiu būdu, kad jį, reikalui esant, akimirksniu būtų galima nuimti neraišiojant ir nepažeidžiant. Pagrindinis valas ir „Limpit“ virvelė gali būti sujungiami dvejopai: įprastu „kilpa į kilpą“ būdu arba rišant visiems gerai žinomą „Grinner“ tipo mazgą.

Naudojant „Limpit“ virvelę, geriausia rinktis montuojamus ant valo svarelius, „paternoster“ tipo sistemėlės su šoniniu svareliu netiks, nes jų vamzdelių vidinis skersmuo per mažas šiai storokai virvelei. Žūklavietėse, kur kliuvinių nėra, „Limpit“ virvelę naudoti neracionalu, visiškai pakanka ir klasikinės karpinės įrangos.


***

Darius Šėgžda
http://www.fanatikai.lt/
Post Reply