Jo didenybė ,,Didysis laukinis karpis“

Post Reply
Darelis

Jo didenybė ,,Didysis laukinis karpis“

Post by Darelis »

Jo didenybė ,,Didysis laukinis karpis“

Kaip sugauti didelį laukinį karpį?

Kalbėsime tik apie didelių laukinių karpių žvejybą. Dideliais karpiais tikri laukinių karpių meškeriotojai laiko karpius, sveriančius daugiau nei 8 kg. Tai jau nemažai patyrę gyvūnai, gudrūs, atsargūs, kuriuos norint pagauti tenka pasikliauti ne tik nuojauta, bet ir tikslia metodika. Beje, mūsų vandenyse gyvena ir vietiniai karpiai, vadinami sazanais, kurių palikuonys gali užaugti iki įspūdingų dydžių. Karpių bei sazanų žvejyba iš principo niekuo nesiskiria, todėl neverta gilintis į šių žuvų panašumus ar skirtumus – vadinkime juos vienu vardu – laukiniais karpiais, toliau - karpiais. Didieji karpiai visai kitaip maitinasi nei mažesnieji, gyvena mažesniais būreliais, ir, jei tik yra galimybė, visuomet renkasi didesnį masalą. Apie pačias įvairiausias plonybes pakalbėsime kiek vėliau. O dabar verta pakalbėti apie karpinius vandens telkinius.

Karpių gyvensena ir elgsena

Karpiai – šilumą mėgstančios žuvys. Lietuvos klimatas nėra labai palankus karpių mitybai bei augimo tempams. Žiemą, kai vandens telkiniuose temperatūra nukrinta iki 1-4°C šilumos, karpiai nustoja maitintis ir, suplaukę į žiemojimo vietas, nugrimzta į anabiozės būseną, laukdami pavasario. Stiprių atlydžių metu karpiai pradeda po truputį maitintis smulkiais moliuskais, uodo trūklio lervomis ar kitu, lengvai surandamu maistu. Kaip tik tuomet kartais ir pakliūva ant poledinės žūklės mėgėjų kabliuko. Taigi, kuo šiltesnė žiema, tuo lengviau karpiai peržiemoja, tuo didesni gali užaugti. Kaip tik todėl greičiausiai auga ir didžiausi užauga karpiai pratekančiuose ežeruose, upelių užtvankose, upėse.
Mažuose, sekliuose, nepratekančiuose ežeruose labai dideli karpiai neužauga – didžiausi tik iki 12-14 kilogramų svorio, o didžioji dauguma sveria iki 8-10 kilogramų. Beje, karpių gabaritai įvairiuose telkiniuose priklauso nuo žuvų tankumo ir pačių karpių kiekio. Labai didelis karpių kiekis ežere nualina jo mitybinę bazę ir pačios žuvys pradeda skursti. Tai nesunku pastebėti žvejojant skirtinguose vandens telkiniuose. Viename ežere dauguma sugautų karpių – storapilviai, trumpi (net ir mažesnio svorio), kitame telkinyje - net ir 10-14 kilogramų svorio žuvys liesos ilgos – “sportininkės”. Kažkiek tai, be abejo, lemia įveistų karpių rūšis bei genetiniai ypatumai, bet praktikoje, lyginant sužvejotas žuvis su vandens telkinio tipu, galima pastebėti daug sutapimų bei daryti tam tikras išvadas, susijusias su karpių įmitimo lygiu.
Apie karpių įmitimo priklausomybę nuo vandens telkinio tipo kalbama tam, kad skaitytojui būtų lengviau pasirinkti ežerą ar tvenkinį, kuriame numatoma jaukinti ir žvejoti karpius. Kuo vandens telkinys palankesnis karpių mitybai ir žiemojimui, tuo didesnė tikimybė sugauti tame telkinyje rekordinį karpį. Mažesnių nei 4 kg karpių žvejojimas visiškai skiriasi nuo didžiųjų karpių žvejojimo, nes augdami karpiai įgyja daug gyvenimiškos patirties, darosi atsargesni ir gudresni. Karpiai gali išgyventi apie 50 metų. Kuo ilgiau gyvena karpis, tuo didesnis užauga, tuo sunkiau yra jį sugauti.
Karpius reikėtų skirstyti į 4 svorio kategorijas. Tokios išvados buvo padarytos po daugybės eksperimentų ir karpių maitinimosi įpročių stebėjimo.
1. Iki 3 kg svorio karpiukai. Tai labai jauni karpiai ir nepakankamai atsargūs, ryja viską, kas papuola.
2. 3-8 kg svorio karpiai. Tai karpiai, kurie jau pakankamai subrendę ir net, galima sakyti, gudrūs. Gyvena dideliais būriais nuo 5 iki 20 vienetų viename būryje.
3. 8-12 kg svorio karpiai. Šiuos karpius jau galima pavadinti didžiaisiais karpiais, gyvena mažesniais būreliais, po 5-6 būryje.
4. Daugiau nei 12 kg svorio karpiai. Tai vieniši didieji karpiai. Maitinasi plaukiodami arba po vieną, arba labai mažais būreliais po 1-3.
Kalbėsime tik apie 3 ir 4 kategorijų karpių žvejybą.

Karpiniai ežerai

Pastaruoju metu Lietuvoje labai populiarėja didžiųjų laukinių karpių žūklė laukiniuose ežeruose, vadinamuoju angliškuoju metodu, t.y. masalą veriant ant “plauko”. Tai metodas daugiausiai skirtas žvejoti būtent ežeruose, todėl ir šis straipsnių ciklas bus skirtas didžiųjų laukinių karpių žūklei ežeruose.
Lietuvoje turime labai mažai ežerų, kurie galėtų pasigirti natūraliai besiveisiančiais karpiais, todėl tokius atvejus galima vadinti išimtimis, ir nekreipsime tam ypatingo dėmesio, nes karpių žūklei tai nieko nekeičia. Daugumoje ežerų bei stovinčio vandens telkiniuose karpiai įžuvinti, kai kuriuose net prieš penkias dešimtis ar net daugiau metų. Yra žinių, kad dar prieš karą karpius tvenkiniuose augino Lietuvos aristokratai. Žinoma, kad karpiai gali išgyventi daugiau kaip penkiasdešimt metų ir visą gyvenimą (esant geroms sąlygoms) auga. Drąsiai galiu teigti, kad Lietuvos ežeruose galima sužvejoti dvidešimt penkis kilogramus sveriantį “paršelį”, kad tokių karpių mūsų ežeruose tikrai yra. Be abejonės, labai mažai ir sužvejoti juos tikrai labai sudėtinga, tačiau pabandyti galima. Sovietmečiu į beveik visus ežerus ir užtvankas buvo žuvinami karpiai. Ežeruose įžuvinti karpiai greitai prisitaiko prie esamų gyvenimo ir mitybos sąlygų – sulaukėja. Jų gyvenimo būdas ir elgsena dažnai priklauso nuo vandens telkinio tipo.

Ežerus, kuriuose galima sužvejoti didelį laukinį karpį, galima skirstyti į tokius:
1. Užtvankos. Tai dirbtinai užtvenktos upės ar upeliai. Užtvankose pačios geriausios sąlygos karpiams maitintis ir sparčiai augti.
2. Vidutinio dydžio ežerai (100-200 hektarų), atviri vėjams ežerai, kurių vidutinis gylis 3-6 metrai, dugnas gana kietas arba su plonu dumblo sluoksniu.
3. Maži ežerai iki 100 hektarų dydžio. 4-10 metrų gylio, storo juodo dumblo ar durpės dugnu, esantys miškuose, vėjo nepasiekiami ežerai.
4. Labai gilūs ežerai, su sąlyginai kietu dugnu, staigiais pagilėjimais nuo pat kranto linijos.

Taip ežerus skirstome tam, kad jums lengviau būtų suprasti karpių gyvenseną tokių tipų ežeruose. Be abejonės, gali būti ir daugiau ežerų tipų, gali būti kombinuoto tipo ežerai, tačiau tai pagrindiniai tipai. Vertėtų apie visus tipus pakalbėti kiek plačiau.

Užtvankos labiausiai tinka karpiams gyventi, tačiau ne visuomet langviausia juos čia sužvejoti. Taip yra todėl, kad beveik visuose užtvenktuose vandens telkiniuose visuomet gausu natūralaus maisto – midijų, dreisenų, geldelių, kuriomis mielai maitinasi karpiai. Dešimties kilogramų karpiui vienas juokas galingais rykladančiais sutraiškyti dvigeldį moliuską. Įvairūs moliuskai – pats tinkamiausias proteininis natūralus karpių maistas, ypač vasarą. Todėl karpiai užtvankose renkasi pirmiausiai moliuskus ir tik gerai ištyrus, kur karpiai renka moliuskus, verta pradėti ten intensyviai jaukinti karpiams skirtu jauku. Tuomet didesnė tikimybė, kad karpiai susidomės baltyminiu kukuliu. Užtvankose beveik niekada nematyti besimaitinančių karpių iš dugno keliamų burbulų, nes ten paprastai nėra puvinių, dėl kurių ir kyla burbuliukai. Dažniau besimaitinantys karpiai išsiduoda besivartydami paviršiuje ar kartais su triukšmu iššokdami iš vandens. Atminkite, kad triukšmingi šuoliai ne visuomet reiškia, kad toje vietoje karpiai maitinasi. Dar viena problema užtvankoje – karpiai maitinasi labai toli nuo kranto ir ne visuomet pavyksta tokiu atstumu užmesti. Didžiausi karpiai sužvejojami būtent užtvankose, nes jose karpiai puikiausiai peržiemoja, vėliausiai rudenį nustoja aktyviai maitintis, anksčiausiai pavasarį pradeda ieškoti maisto. Dėl pratekančio vandens niekuomet netrūksta deguonies.

Vidutinio dydžio (100-200 hektarų) atviri vėjams ežerai, kurių vidutinis gylis - 3-6 metrai. Tokiuose ežeruose sąlygos karpiams gyventi labai panašios į užtvankų sąlygas. Čia irgi daug moliuskų, neblogos žiemojimo sąlygos, ilgas maitinimosi periodas, nes nuo tokio tipo ežerų anksti pavasarį vėjų pagalba nutirpsta ledas ir sušyla vanduo. Panašiai kaip ir užtvankose, tokiuose ežeruose moliuskai sudaro nemažą karpių raciono dalį, tačiau ne visuomet pakankamą, todėl “paršeliams” tenka ieškoti įvairesnio maisto. Kaip tik todėl tokio tipo ežeruose gana nesunku jauku pritraukti karpius į parankią meškeriotojui jaukinimo vietą netoli nuo natūralių pastovių karpių maitinimosi vietų. Dideliuose ežeruose karpiai, ieškodami maisto, daug juda, tačiau stengiasi laikytis kuo toliau nuo kranto, todėl jaukinti reikėtų kuo toliau, kiek įmanoma užmesti, kartais net tenka kiek įmanoma įbristi ar statyti lieptą, nuo kurio patogu užmesti ir traukti užkibusį karpį. Svarbi tokių ežerų savybė ta, kad stiprus vėjas kelia nemažas bangas, susidaro stiproka srovė, susidrumsčia vanduo. Tačiau kuo didesnės vėjo keliamos bangos, tuo geriau kimba karpiai. Jeigu vėjo nėra, ar pučia nuo kranto kuriame žvejoji, – kibimo gali nesitikėti. Kaip tik todėl dideliuose negiliuose ežeruose karpius reikėtų žvejoti pavėjinėje pusėje, kur bangos virsta į krantą. Sistemingam jaukinimui vietos reikėtų ieškoti šiauriniame ar rytiniame ežero krante. Vakarų krypčių vėjai (karpiai geriausiai kimba, kai pučia pietų, pietvakarių, vakarų ar šiaurės vakarų vėjai) visuomet skalaus krantą, kuriame jaukinsite ir žvejosite - rezultatas garantuotas. Tiek užtvankose, tiek ir minėto tipo ežeruose didžiausia tikimybė sužvejoti karpį – pirma dienos pusė – nuo saulės patekėjimo iki pirmos valandos dienos. Rečiau užkimba naktį ir vėlai vakare.

Maži, iki 100 hektarų dydžio 4-10 metrų gylio, storo juodo dumblo ar durpės dugnu, miškuose esantys, vėjo nepasiekiami ežerai ir juose gyvenančių karpių mityba bei gyvenimo būdas labai skiriasi nuo anksčiau minėtuose ežeruose gyvenančių giminaičių. Visų pirma vėjas čia nedaro jokios įtakos arba įtakoja labai mažai. Tačiau didelę įtaką daro saulė, ypatingai anksti pavasarį. Saulė šildo šiaurinį krantą, ten greičiau nutirpsta ledas, greičiau sušyla vanduo, pradeda neršti įvairios žuvys, o kur nerštas, ten ir karpiai. Ne paslaptis, kad karpiai maitinasi kitų neršiančių žuvų ikrais, o tuo labiau šio tipo ežeruose, kur natūralaus maisto jiems pakankamai sunku susirasti. Uždumblėjusiuose ir durpinguose ežeruose mažai moliuskų, todėl karpiai, rausdami dumblą, maitinasi įvairiais vėžiagyviais, lervomis, augmenija – žodžiu, racionas labai platus. Ieškodami maisto karpiai apkeliauja didelius ežero plotus, todėl juos nesunku prisijaukinti šutintais kukurūzais ar žirniais, o po to pripratinti ir prie baltyminių kukulių. Šio tipo ežeruose visuomet smagiausia žvejoti karpius, nes gali stebėti, kaip jie kelia debesis burbulų rausdami dumblą prie pat tavo masalo, kartais iškyla ir persiverčia vandens paviršiuje, o kartais iššoka ir su triukšmu krenta atgal į vandenį. Labai dažnai tokiuose ežeruose karpiai žvejojami visai netoli kranto, kartais prie pat švendrių linijos, todėl karpininkas turi tūnoti labai tyliai, net stengtis nevaikščioti ir paslėpti visus ryškius daiktus, kad jų nebūtų galima pamatyti iš vandens pusės. Vanduo tokiuose ežeruose paprastai labai skaidrus ir karpiai pastebi pavojų ant kranto. Labai dažnai geriausiai karpiai tokio tipo ežeruose kimba naktį bei anksti ryte ar temstant vakare. Patinka jiems ir šiltas vasariškas lietus. Tuomet didelė tikimybė, kad karpis užkibs dieną. Beje, tokiuose ežeruose labai dideli, t.y. rekordiniai karpiai retai užauga, nes jiems trūksta maisto, sunkios žiemojimo sąlygos. Dažnai čia sužvejojami karpiai ilgi ir ploni. Tai “sportininkai”, nes užkibę ant meškerės įnirtingai priešinasi, suteikdami daug gerų emocijų.

Labai gilūs ežerai, su sąlyginai kietu dugnu, staigiais pagilėjimais nuo pat kranto linijos. Dar verta pridurti: įvairialypiu dugno reljefu – salomis, giliais grioviais, atabradais ir t.t. Tokiuose ežeruose karpiai puikiai jaučiasi, nors sąlygos čia ne idealiausios – dažniausiai labai šaltas vanduo net vidurvasarį, gausu šaltinių, bet vandenyje niekuomet netrūksta deguonies, pakankamai maisto, nors ir sąlyginai trumpas aktyvaus karpių maitinimosi periodas. Tokių ežerų dugnas kietas: smėlis, žvyras, akmenys. Karpiai čia randa įvairių moliuskų, vėžiagyvių, dėl kurių paprastai konkuruoja su karšiais. Šio tipo ežeruose rasti ir sužvejoti karpius gana sudėtinga. Reikia labai gerai ištirti ežerą, susekti, kur maitinasi karpiai. Tačiau burbuliukai nepadės, nes nėra dugne puvinių. Vienintelis kelias – pastebėti, kur karpiai “vartosi” besimaitindami. Maitinimuisi dažniausiai jie renkasi seklumas, atabradus, kalnelių šlaitus, ten ir reikėtų bandyti jaukinti. Nors giliems ežerams vėjas ir bangos beveik neturi poveikio karpių kibimui, vis tik vietą jaukinimui reikėtų rinktis pavėjiniame krante, ne giliau kaip 6 metrai, nes giliau vanduo daug šaltesnis ir nesusimaišo su vėjo genamu šiltesniu paviršiniu, o karpiai šalčio nemėgsta. Šio tipo ežeruose neblogų rezultatų galima pasiekti jaukinant sekliose, vandens augmenija apaugusiose įlankose. Tačiau karpiai dažnai keičia vietą ir aktyviau maitinasi dažniausiai dieną.

Upės

Kalbant apie upes, jos labiausiai tinka karpiams gyventi, augti ir net veistis. Upės karpiams tinka net geriau nei daugelis ežerų. Mano nuomone, visų pirma todėl, kad ten geresnės žiemojimo sąlygos ir metų eigoje sąlyginai, lyginant su ežerais, ilgesnis karpių maitinimosi sezonas. Kuo ilgesnis šis laikotarpis, tuo daugiau svorio gali priaugti karpis, tuo lengviau peržiemoja, mažiau svorio praranda šaltuoju metų periodu, kai aktyviai beveik nesimaitina. Sakau beveik, nes žinau daug atvejų, kai didieji karpiai buvo sužvejoti vidužiemį. Tiesa, tai dažniausiai būdavo Kauno mariose, Nemune arba užtvankose ir didžiausių atolydžių metu. Tai leidžia daryti išvadą, kad didieji karpiai kartais maitinasi ir žiemą po ledu, tik reikalingos tam tikros sąlygos.
Negalima nepaminėti to fakto, kad tuo pačiu ir sudėtingiausia sistemingai juos upėse žvejoti. Visų pirma todėl, kad didžiuosius laukinius karpius reikia sistemingai jaukinti, tik tuomet galima tikėtis teigiamų rezultatų. Sistemingai jaukinant reikia labai didelio jauko kiekio, nes upės srovė labai greitai nuplauna net patį sunkiausią jauką, be to, kitos žuvys – karšiai, plakiai, kuojos, šapalai ir ūsoriai - taip pat mėgsta karpiams subertą jauką, todėl jauko, norint karpius prisijaukinti upėje, gali reikėti net iki dešimt kartų daugiau. Žinant, kokius kiekius jauko karpiams supilame ežeruose, reikalingas kiekis upei darosi protu nesuvokiamas, nekalbant apie tam reikalingas pinigų sumas. Tai nereiškia, kad upėse didžiųjų laukinių karpių niekas nežvejoja – patikėkite, tikrai žvejoja, tik kiek kitaip nei ežere.
Kauno marios, Nemunas ir kitos anksčiau minėtos didžiosios Lietuvos upės iš visų vandens telkinių tipų labiausiai tinka didiesiems laukiniams karpiams. (Prie Kauno marių galima prijungti ir dirbtinį Kruonio HAE tvenkinį, kur karpiai puikiai auga. Daugintis čia jie negali, nes nėra tinkamų vietų nerštavietėms – statūs vertikalūs krantai, dideli gyliai). Karpių populiacija šiose upėse reguliariai pasipildo iš karpinių tvenkinių pasprukusiais karpiukais ir todėl nuolatos didėja. Mitybinė bazė tekančiame vandenyje tiesiog ideali, deguonies visada pakanka, maitinimosi sezonas ilgas, sunkiai pasiekia meškeriotojai bei brakonieriai. Ichtiologai teigia, kad natūraliai karpiai Lietuvoje daugintis negali. Tiesa, karpiai neršia, tačiau per anksti pavasarį, kai vandens temperatūra labai svyruoja, dėl ko ikreliai žūva net neišsiritę. Kartais susidaro tinkamos sąlygos ikreliams išsiristi, bet mailiui nepakanka laiko iki rudens tiek sustiprėti, kad ištvertų žiemą, nes karpiai – šilumamėgės žuvys. Tačiau net ir mokslininkai gali klysti, juk gamta mėgsta kuriozus. Štai pernai birželio pradžioje žvejojau Nemune žemiau Birštono. Puikiai kibo karpiukai, kaip sukirpti sveriantys maždaug po du šimtus gramų. Jų tiesiog atsiginti neįmanoma buvo (norėjome sužvejoti didelį karpį). Žinau, kad tokio pačio dydžio karpiukus žvejojo visame ruože nuo Birštono iki Kruonio HAE. Toks kiekis dvivasarių karpiukų negalėjo pabėgti iš tvenkinių, todėl galima daryti prielaidą, kad karpiai išneršė kažkur Kauno mariose (galbūt Kruonio baseine), kad tiko sąlygos ikreliams išsiristi ir mailiui pakankamai sustiprėti. Panašiai gali atsitikti kai kuriuose ežeruose ar tvenkiniuose.



***
Info pagal
Algirda Viliu
Post Reply