Polietileninio maišelio sindromas

Straipsniai apie aksesuarus, įrankius ir ......
Post Reply
zhaltys

Polietileninio maišelio sindromas

Post by zhaltys »

POLIETILENINIO MAIŠELIO SINDROMAS

Pakrante žingsniuoja meškeriotojas. - Sveiki, kaip kimba? - pasisveikiname, pasikeičiame nuomonėmis apie žuvų apetitus. Kolega didžiuodamasis sako, jog šiandien jam pasisekė - trys šapalai, vienas net kilograminis. Žvejys nusimeta nuo pečių kuprinę, kuri tokį karštą rytmetį ganėtinai vargina, ir ištraukia iš jos gelmių... juodą polietileninį maišelį, kokie paprastai naudojami šiukšlėms rinkti. Ir, matyt, naudojamą bent jau antrą kartą. Praskleidžia jį, ir matau puikų laimikį, bet jau gleivėtas, gerokai pabalusiomis žiaunomis, akių spalvą praradusias žuvis... Patariu bent į dilgėles įvynioti, jei kelias dar tolimas. Kitaip laimikis sušus.
Deja, tokį vaizdą dažniausiai matome visur, kur tik sutinkame meškeriotojų. Kai tik į mūsų buitį įsibrovė polietileninis maišelis, tai iškart atsirado ir jo sindromas. Kišame į juos žuvis paupiuose, paežerėse, valtyse, pajūryje. Kiek žuvų taip sugenda, niekas neskaičiuoja! Kaip niekas negalvoja, kiek kilogramų laimikių polietileniiuose maišeliuose praranda... skonį. Kol kas ne visi žvejai iškart užmuša laimikį, kurį susipakuoja vežtis namo. Ir žuvys ilgai kankinasi šusdamos polietileniniuose maišeliuose. Kai kas mano, kad per kelias valandas tokioje padėtyje laimikiui nieko neatsitiks.
- Kol meškerioju, žuvis laukia skiaurėje, panardintoje į vandenį, - aiškinoman savo poziciją vienas dugninės gerbėjas, - o po žūklės skiaurę su žuvimis – į polietileninį maišą ir į bagažinę. Toliau tegu žmona su uošve aiškinasi... Mano reikalas – sugauti. Jei namai už puskilometrio, toks būdas gal ir pateisinamas, bet jei tenka važiuoti penkiasdešimt ar net šimtą kilometrų, tai saulutė žuvį gerokai pakepina... Kaipgi meškeriotojas turėtų elgtis su laimikiu? Jei nori, kad žuvis tikrai būtų skani ir šviežia lyg ką tik sugauta, po žūklės (ištraukta iš skiaurės taip pat - red. past.) arba žūklės metu, jei meškerioji eidamas paupiu, reikia išskrost! ir, pageidautina, šiek tiek pasūdyti, - pasakojo man vienas autoritetingiausių vilniečių meškeriotojų Juozas Buivydas. - Pagauti žuvį - tik pusė darbo, reikia dar ir išsaugoti laimikį... Juozas Buivydas rekomenduodavo išskrostos žuvies jokiu būdu neplauti vandeniu - tiesiog jos vidų iššluostyti sausu skudurėliu ir tik tada pasūdyti. Švarią žuvį jis patardavo visada perkloti dilgėlių sluoksniais. Jei tų nėra po ranka, galima perkloti žalia žole, galiausiai - suvynioti į varnalėšų lapus, tačiau jokiu būdu po šių procedūrų laimikio nekišti į polietileninį maišelį. - Net ir per šaltį tegu žuvis dėžėje guli, kad oras prieitų, - sakydavo jis. - O vasarą ji garantuotai sutrokš, nors kitas to ir nepajaus... Patyręs žvejys buvo teisus.
Taigi kur dėti laimikį?
Išeitys yra kelios, ir visos, mano nuomone, priimtinos bei pakankamai racionalios.
Meškeriotojai nevienodi, kaip nevienodi žmonių charakteriai. Skambesnių posakių mėgėjai sako, kad kiekvienas meškeriotojas dar turi savo specializaciją. Plūdininkai, dugnininkai, spiningautojai, muselininkai... Visi naudojasi skirtingu įrankių ir aksesuarų arsenalu, ir kiek skirtingai saugo savo laimikį.
Plūdininkai ir dugnininkai, ačiū gamintojams, jau nebekiša savo laimikio į kibirus, o leidžia į skiaurės. Tad žuvį išlaikyti, kol žvejoja, jiems ne problema. Padėtis pasikeičia, kai skiaurė ištraukiama iš vandens ir reikia baigti žūklę. Patarimas labai paprastas: vietoj polietileninio maišo reikia įsigyti plastmasinę dėžutę su dangteliu. Pageidautina, kad jame būtų skylutės. Taigi bagažinės švara garantuota. Tokioje dėžutėje perklotą dilgėlėmis arba žole (o jei dar išskrostą, tai geriau ir nesugalvosi) žuvį galima vežti tolokai net karščiausią vasaros dieną nesibaiminant dėl laimikio. Dar geresnis variantas - pintinė iš karklo vytelių. Joje žuvis išsilaiko geriau ir net spalvos nekeičia. Tik nereikėtų būti pernelyg taupiems.
"Ir grybams, ir žuviai, ir uogoms netinka dažyta kraitelė", - yra sakiusi garsioji mūsų žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė.
Ne kartą pastebėjau, kad kraites arba pintines žuviai laikyti meškeriotojai išmirko pinotekse, lakuoja, mačiau netgi dažytų. Tai - klaida. Pintinė turi būti iš natūralių vytelių, o dėl jos ilgaamžiškumo baimintis neverta - juk nelaikysite jos savaitėmis pamerktos į vandenį. Ilgainiui pintinė savaime "užsikonservuoja" ir paprastai tarnauja ilgus metus. Šia informaciją derėtų prisiminti kiekvienam, kuris laimikiui laikyti naudos pintinę arba specialų krepšelį.
Suprantama, jog pintinę nešiotis nepatogu. Tad spiningautojui arba muselininkui, kuris per žūklę nueina ne vieną kilometrą ir netgi ne kelis, o viską turi neštis su savimi ir dar taip susikomplektuoti ekipuotę, kad rankos būtų laisvos, reikalinga savotiška pintinėlė, pritaikyta nešiotis. Toks yra, kaip priimta sakyti, žvejybinis krepšys.
Šiam meškeriotojo ekipuotės aksesuarui keliami kiek kitokie, sakyčiau, specifiniai, reikalavimai. Pirma, krepšys turi būti lengvas, tačiau kartu pakankamai tvirtas, kad išlaikytų kelių kilogramų svorį.
- Kokį žvejybinį krepšį rinktumeisi? - kartą paklausiau žymaus lenkų muselininko Adamo Sikoros, kai lankėmės vienoje lenkų firmoje, pinančioje būtent tokius aksesuarus.
A.Sikora peržiūrėjo ir pasimatavo kokią dešimtį krepšių, kol galiausiai vieną išsirinko.
- Štai tokį, nes krepšys turi kuo geriau priglusti prie liemens, - paaiškino A.Sikora, - ir atitikti kūno kompleksiją.
Taigi nešiojamo žvejybinio krepšio ypatumas yra tas, kad jis yra išlenktas pagal anatominius žmogaus kūno rodiklius. Toks krepšys optimaliai priglunda prie meškeriotojo figūros. Suprantama, jog krepšys negali būti kampuotas.
Kokie yra žvejybinio krepšio matmenys? Nešiojamo krepšio ilgis - nuo 35 iki 50 centimetrų. Aukštis gali būti įvairesnis - nuo 15 iki 40 cm, o štai plotis labiau ribotas - iki 20 cm. Kitaip krepšys labai atsikiš į šoną ir vaikštant klius už šakų, brendant - už vandenžolių ir meldų.
Svarbi yra žvejybinio krepšio dangtelio konstrukcija. Pageidautina, kad jame būtų anga žuviai įleisti ir nereikėtų kaskart kilnoti paties dangtelio (išskyrus tuos atvejus, kai laimikis netelpa pro angą). Prie dangtelio įtaisoma sagtelė, kad jis atsitiktinai neatsivožtų. Dar geriau, jei įtaisoma ne tik sagtelė, bet ir gumytė arba spyruoklė, jungianti dangtelį su korpusu ir savaime jį užtrenkianti kaip kad specialūs įtaisai uždaro duris.
Spiningautojų krepšiai paprastai būna didesni už muselininkų naudojamus. Jau vien todėl, kad spiningautojui neretai tenka neštis netrumpą lydeką. Beje, ne vienam plūdininkui, ypač tam, kuris meškerioja įsibridęs arba su palaidyne keliauja paupiu, mūsų aprašomas krepšys praverčia nė kiek ne mažiau kaip spiningautojui ar muselininkui. Kai kurie, tiesa, žuviai laikyti naudoja drobinius arba lininius maišelius, kabinamus per petį, bet jie greitai permirksta ir žuvies gleivės tepa drabužius. Spiningautojų krepšiai daugiausia yra su dirželiu, kuris leidžia krepšį pasikabinti tokiu pat būdu kaip šautuvą, beveik už nugaros. Jį prisitrauki priekin tik tada, kai reikia įdėti žuvį.
- Man labai patinka krepšiai, kabinami prie diržo arba kurie yra su diržu, juosiamu per liemenį, - sakė A.Sikora. - Tada krepšelis neplūduriuoja paviršiuje ir netempia tavęs pasroviui, jei kartais įsibrendi giliau.
Žinoma, muselininkams (arba plūdininkams) skirti krepšiai gali būti tiek su juosmeniniu dirželiu, tiek kabinami per petį.
Beje, krepšys karštomis vasaros dienomis gali atstoti ir žvejybinę liemenę. Tokių krepšių dangtelio konstrukcija skiriasi nuo standartinės ir yra ne pinama iš vytelių, o siuvama iš vandens, nepraleidžiančios medžiagos. Toks dangtelis - tai irgi krepšelis su keletu skyrių ir kišenėmis, kuriose sutalpinami žūklės reikmenys. Tokių krepšių dabar sukurta daug modelių ir be vargo galima išsirinkti sau tinkamą.
Pagalvokite apie savo laimikį. Jei žvejojate ne vien tam, kad ištrauktumėte žuvį, bet ir norite pavaišinti draugus gardžiu lydekos arba karšio kepsniu, prisiminkite anksčiau išsakytas mintis ir bent dalį panaudokite jų praktiškai. O antra - kad ir koks būtų laimikis, gausus ar visai menkas, jį reikia gerbti. Tai vandenų dovanos, kurių nereikėtų aplaidžiai švaistyti į kairę ir į dešinę.

Valdas Araminas, ''Meškeriotojas'' 2000 m.
Post Reply