DANTISTAI SU VĖZDAIS (pastabos apie žiaurumą ir neišvengiamas protokolo procedūras).
Grąžtas yra skirtas gręžti skyles, o plaktukas - kalti vinis... Kiekvienas žmogaus pagamintas daiktas arba įtaisas turi tam tikrą paskirtį. Ne visada ji yra humaniška, tačiau tai jau moralės sritis. Ir, regis, kas čia gali būti bendro su meškeriojimu! Gali ir yra, nes pirmiausia nemoralus yra žmogaus elgesys, o tik paskui - daiktų paskirtis...
Man rodos, beveik kiekvienam meškeriotojui yra tekę matyti grynai žvejybinį vaizdelį: išdidžiai paupiu žingsniuoja vyrukas su spiningu vienoje rankoje ir šviežiai nulaužta alksnio šaka kitoje, o ant šakos per žiaunas perverta priešmirtinių konvulsijų tampoma lydeka... Sakykit, artai moralu? Pabandykite taip pasivaikščioti Vokietijoje arba Čekijoje! Gerai, jei negausit skaudžiai mušti... O dabar iš paupio persikelkime į žūklės įrankių parduotuvę ir paklauskime pirmo pasitaikiusio pardavėjo, kaip elgtis su sugauta lydeka? Po tam tikros pauzės, kuri daug byloja apie žmogų, išgirsime keletą versijų, o gal greičiau receptų, bet kiekviena versija bus palydėta vos tramdomu žvengimu... Žinoma, galimąjį pasiųsti po velnių, bet niekas nuo to nepasikeis, o padėtis netaps aiškesnė. Lietuvoje, nepabijokim tų žodžių, žūklės kultūra kol kas yra pirmykštės bendruomeninės santvarkos lygio. Visi rūpinasi tik prekių, t. y. žūklės įrankių apyvarta. Ir niekas - elementariomis galimybėmis tinkamai pagarbiai elgtis su pagauta žuvimi.
Čia būtų galima dėti tašką ir... Bet mes jo nedėsime, gerbiamas meškeriotojau, o pakviesime visus ir kiekvieną atskirai pasirūpinti savo moralumu. Tiesa, neblogai būtų šiam reikalui kontroliuoti įsteigti atitinkamą Seimo kontrolieriaus etatą, tačiau biudžetas ir taip skylėtas kaip ubago kojinė. O žmogaus elgesys - mažiausiai investicijų reikalaujantis dalykas.
Paprasta ir aiški taisyklė, kuri, beje, buvo visiems žinoma dar mūsų bočių laikais, tvirtina, kad žuvį, kurią ruošiesi gabentis namo, reikia... užmigdyti, o ne laikyti lėtai smaugiamo pakaruoklio būsenoje. Galbūt tokie rafinuoti kankinimai buvo įdomūs turkų sultonams, bet ne mums, šiuolaikiniams meškeriotojams. Pagerinti mūsų santykius su žuvimi moraliąja prasme yra daug būdų. Gali žuvį, kad nesikankintų, nudurti specialiu smaigeliu. Anksčiau šis būdas buvo intensyviai aprašinėjamas ir netgi primygtinai rekomenduojamas spaudos puslapiuose. Tačiau ne vienam kildavo (o ir dabar kils) nemažai keblumų išsiaiškinti, kaip meistriškai iškart pataikyti ton vieton, į kurią reikia besti, kad žuvis nepatirtų kančių. Todėl pats paprasčiausias ir užtat pats priimtiniausias būdas - pasinaudoti specialiu vėzdu. Beje, jį galima nusipirkti bet kurioje specializuotoje parduotuvėje Vakaruose. Tas daug moralinių problemų išsprendžiantis daiktas yra iš pažiūros panašus į priemonę, kurią savo veikloje naudoja kovinių filmų piktadariai. Tai metalinė ar medinė kriaušė, kurios vidun įlieta švino, su ne itin ilga patogia rankenėle. Štai šiuo daikteliu šmaukšt per lydekos galvą! Akimirksniu lydeka nurimo... Greitai ir jokio kankinimo, kurį patiria žuvis, kai jai laužomas stuburas. Beje, ir su perlaužtu stuburu žuvis dar pakankamai ilgai būna gyva.
Kitas etapas. Tik po šios procedūros logiškai galima imtis kitos, t. y. išverti kabliuką. Tiesa, šią procedūrą meškeriotojui tenka atlikti ne tik su numarintomis žuvimis, bet ir su lydekomis, kurios yra mažesnės nei imamos pagal taisyklėse numatytus standartus. Šventieji inkvizitoriai savo aukoms specialiomis žnyplėmis perplėšdavo šnerves ir skruostus... Kuo nuo jų skiriasi meškeriotojas, bandantis pirmu po ranka pasitaikiusiu pagaliu išlupti lydekai iš gerklės trišakį?.. O juk dažnai kabliuką reikia iškabinti ir daug trapesnei žuviai - upėtakiui, šlakiui, lašišaitei, kiršliui...
Alaus įmetę gudragalviai, kuriuos intelektualesni meškeriotojai ėmė vadinti pagal jų elgesį - "gavniarščikais", akimirksniu išspręstų šią dilemą: išlupai kablį ir meti tai, kas užkibo, į maišą. Laimikis yra laimikis. Sekmadieniais retkarčiais apsilankantys bažnyčioje dar pridurtų, kad bet koks laimikis yra dievo dovana... Ką gi, toks elgesys visiškai atitinka jų rangą. O ką darysime mes? Eisim į kursus įsigyti dantisto kvalifikacijos? Supaprastinkim problemą taip, kad ji būtų aiški visiems. Paprasčiausiai reikia turėti tam tikrus įrankius. Kai egzistuoja priemonės ir reglamentas, protokolo procedūros - vienas malonumas.
Pirmoji procedūros grandis – žiodiklis. Kaip sakydavo dėdė Jonas, net beviltiškai aprūdijęs žiodiklis yra žiodiklis. Jį galima nešiotis nugrūstą giliai kišenėn arba pagarbiai prisegtą prie liemenės - daikto paskirtis nesikeičia. Beje, žiodiklio paskirtis abipusiai humaniška... Prieš kokius penkiolika metų teko matyti akivaizdų žiodiklio naudos įrodymą: ant Vilniaus pašonėje esančio Antavilių ežero ledo meškeriojo būrelis žvejų. Ir vienam vietoj karšio užkibo didelė lydeka. Pasverta ji tada nebuvo, bet tikrai ne mažesnė nei 7-8 kilogramų. Šiaip ne taip kolegoms padedant pavyko įtraukti j eketę, užkabinti kabliu ir išvilkti ant ledo. Laimingajam meškeriotojui buvo kuo didžiuotis - avižėle, 0,12 mm valu sumeškerioti tokią lydeką! Kaip apkvaitęs vyriokas nusimetė pirštinę ir kyštelėjo ranką lydekai į nasrus, norėdamas pasiekti avižėlę. Platūs žabtai užsitrenkė, laimingasis žvejys sustūgo... Bandymai išlaisvinti ranką tęsėsi apie penkiolika minučių. Ant ledo vis tankiau kapsėjo kraujas. Žvejį teko kone nešte nešti iki autobuso stotelės ir vežti į Antakalnio klinikas...
Žiodiklis ranką būtų apsaugojęs. Tai pirmoji protokolo taisyklė. Antroji sako, kad žiodiklis apsaugo ir žuvį. Tiesa, kai kurie taupymo per ašaras šalininkai pasakys: kad tik žuvies būtų, o mes jau kaip nors ir be to poniško žiodiklio... Tik pinigų laidymas. Teisybė tik tai, kad išties nėra reikalo pinigus leisti brangiam įtaisui, vadinamam žiodikliu ir įpakuotam į "Balzer", "DAM" ar "Exory" pakuotę. Nebūtina už žiodiklį, pagamintą Kinijoje, mokėti Vakarų kapitalistams. Šiandien be vargo jau galima nusipirkti tris litus kainuojantį lietuvišką žiodiklį, kurio konstrukcija praktikos patikrinta prieš kelias dešimtis metų. Paprasta naudoti ir daug vietos kišenėje neužima. Kad viskas būtų, kaip reikalauja protokolas, reikalingas dar vienas instrumentas, skirtas kultūringam žvejui. Tai įrankis kabliukui išimti. Tam tinka įvairūs pincetai, chirurginės žnyplės, replės. Be jokios abejonės, geriau rinktis paskutinius du variantus. Replės brangesnės, tačiau jos atlieka daugiau funkcijų. Žnyplės patogesnės, kai reikia kabliuką išimti delikačiai ir ne tik iš lydekos žiomenų.
Valdas Araminas, ''Meškeriotojas'' 2000 m.