.S. - arba dar šis bei tas apie poledinę karšių žūklę

Post Reply
Tadas

.S. - arba dar šis bei tas apie poledinę karšių žūklę

Post by Tadas »

Žiemą karšiai nors ir nemiega, tačiau laikosi gana giliai netoli dugno. Geriausiai šios žuvys kimba - pirmas dvi tris pirmojo ledo savaites. Nors būna metų, kai karšiai tuo laikotarpiu kimba gana vangiai. Viduržiemį jie apskritai kimba labai prastai - kartais susidomi masalu anksti ryte, o kartais - vėlai vakare.
Upėse karšiai žvejojami giliose vietose, bet ten, kur srovė labai silpna, - didelėse, giliose įlankose, su pagrindine vaga susijungusiose senvagėse ir pan. Tokiose vietose žuvys telkiasi į didelius būrius.
Stovinčio vandens telkiniuose karšius meškerioti reikia taip pat dideliame gylyje, nes jie gali laikytis ir ten, kur gylis siekia 10 - 15 metrų. Geros vietos yra tos, kur netoli gilumos įteka upelis, plukdantis ežero gyventojams daugiau deguonies prisotinto vandens, - čia dažniau kimba didesnės žuvys.
Žiemą karšiai domisi masalu nuo ankstyvo vidurdienio, kiek prasčiau - po vidurdienio. Vakarop, išskyrus gana retas išimtis, jų visiškai nedomina joks masalas.
Bene pati įdomiausia šių žuvų žūklė būna pavasarį, kai gurga upeliai, kai po dviejų trijų savaičių ledo neliks nė kvapo. Tuo metu karšiai tampa ypač aktyvūs, netgi, sakyčiau, godūs, gerai kimba, daug juda, kartais net pasirodo pakrantėse. Stovinčio vandens telkiniuose jie gana intensyviai ieško geresnių, patogesnių vietų, todėl dažniau būna ten, kur į ežerą ar tvenkinį įteka upelis ar tirpstančio sniego srovelės.
Geriausias masalas šioms žuvims gaudyti žiemą - uodo trūklio lerva. Žūklės pradžioje ant kabliuko patartina užmauti septynias - dešimt lervų, kai gerai kimba, pakanka ir keturių penkių. Šiek tiek prasčiau karšiai kimba ant slieko, tačiau upėse sliekas kartais būna geresnis masalas nei uodo trūklio lervos.
Net ir žiemą karšius reikia jaukinti, be jauko sėkmė aplanko gana retai. Jaukinti galima smulkiomis uodo trūklio lervomis, kapotais sliekais. Jeigu žvejojant tenka papildomai jaukinti, šėryklėlės negalima nuleisti iki pat dugno - atidaryti ją vertėtų 2 - 3 metrais aukščiau.
D. Konganovas

Karšius žiemą visada gaudau tiktai, plūdine meškerėle. Atėjęs ant ledo, niekada nepuolu žvejoti, stengiuosi išsiaiškinti, koks yra vandens telkinio dugno reljefas. Kai nepažįsti ežero ar tvenkinio, tai gana ilgas ir varginantis darbas, tačiau jį atlikdamas visada sugebu pasirinkti tinkamą karšių žūklės vietą.
Tyrinėdamas vandens telkinį, eketes pradedu gręžti nuo ežero kranto vidurio link. Darau tai taip ilgai, kol randu dugno skardžio pabaigą, nes tik ten, kur baigiasi povandeninis skardis ir dugnas tampa plokščias, lygus, mėgsta "ganytis" karšių būriai.
Tačiau tai dar ne viskas. Geroje karšinėje vietoje turėtų būti dumblo. Norėdamas įsitikinti, ar jo yra, nuleidžiu svarelį ir lengvai juo pabaksnoju į dugną, trukteliu į vieną ar į kitą pusę. Jeigu dugnas dumblėtas, po kurio laiko eketėje pasirodo nedideli burbuliukai.
Giliose dugno lygumose visada esti
didesnių ar mažesnių duobių. Šiose duobėse paprastai tūno patys didžiausi karšiai. Čia dažniausiai niekada nebūna plakių, kurių šiaip jau visada galima aptikti karšių migracijos takuose.
Žvejodamas karšius, ant šešto numerio kabliuko maunu tris musės lervas ir porą miežinių kruopų arba tris musės lervas ir vieną gana didelį slieką, nes esu įsitikinęs, kad patys didžiausi karšiai reaguoja tik į didelį masalą.
Šių žuvų žūklę žiemą pradedu ant ra ar net trečią dieną po jaukinimo pradžios. Tegul karšiai pripranta prie jauko. Jaukas - pusiau sausai iškaitinta kvietinė košė, į kurią dar pridedu kukurūzų košės. Iš šio mišinio puikiai susiformuoja nedideli rutuliukai, kurie skęsdami vandenyje po truputį suyra ir pasiskleidžia dugne. Dar geriau jaukinti su žiemine šėryklėle, tačiau jos negalima nuleisti j dugną, nes taip išbaidysite žuvis. Kur kas geriau šėryklėle (kad ir kokia ji būtų] laikyti ar atidaryti keliais metrais aukščiau.
Pirmojo ledo karšiai yra aktyvūs ir maitinasi gana intensyviai. Nors daugelis žvejų mano kitaip: esą, atėjus žiemai, karšiokai tampa vangūs, ir juos jaukinti reikia labai saikingai, smulkiu jauku. Nenoriu šiuo klausimu diskutuoti, nes kiekvienas žvejys turi savo nuomonę, savo žūklės būdą. O juk dėl to šis laisvalaikio leidimo būdas yra toks šaunus ir paslaptingas. Pripažinkime atvirai: mes juk iš tiesų nieko iki galo nežinome, o argi ne tai yra pačios žaviausios žvejybos akimirkos.
Viduržiemį karšiai iš tikrųjų paklūsta visiems literatūros kanonams ir tampa tingūs. Norint šiuo metu jų pagauti, tenka gerokai paprakaituoti. Jeigu tiksliau - šiuo metų laiku žuvį reikia ne tik sudominti, bet ir "įkalbėti". Viduržiemį neatsisakau ir plūdinės meškerės. Vėl rišu šešto numerio kabliuką, o ant jo maunu tris musės lervas ir vieną slieką. Žiemos pradžioje slieką perveriu tik ties jo galvute, o žiemai įsibėgėjus jį praduriu dviejose vietose - taip masalo porcija atrodo didesnė. Gylį nustatau tokį patį kaip ir žiemos sezono pradžioje - masalas turi vos vos liesti dugną. Jeigu tai nepadeda, imu mažesnį - dešimto numerio - kabliuką ir ant jo užmaunu tiktai du sliekus. Pirmąjį perveriu dviejose vietose, o antrąjį - tik vienoje - tegul juda, tegul vilioja žuvis. Bet tokio masalo jau nebeguldau ant dugno.
Kažkada eksperimentavau — ir pa-guldydavau ant dugno, ir vos vos pakeldavau masalą, bet abiem atvejais kibdavo arba labai silpnai, arba visai nekibdavo. Galų gale nutariau masalą kilstelėti tiek, kad jis atsirastų plaukiojančiam karšiui ties nosimi. Norit tikėkit, norit ne, bet tai padėjo. Tačiau toks žūklės būdas veiksmingas tik tada, kai smarkiai šąla ir šviečia saulė.
Įsivaizduoju, kodėl taip yra. Jeigu karšis laikosi palei dugną, jeigu šalta, jis nenori eikvoti energijos kelti uodegą j viršų tam, kad galėtų kažką paimti nuo dugno. Visai kas kita, jeigu masalas atsiranda jam palei pat nosį, tada žuviai tereikia tik siurbtelėti - ir gardus kąsnelis jau burnoje.
Pavasarėjant karšiai, kaip ir visos kitos karpinės žuvys, atkunta. Ir nors daug kas šneka, kad jie patraukia krantų link, tačiau aš juos vis tiek gaudau dideliuose gyliuose - niekada nesupaisysi, kada karšiai išplaukia į seklesnius vandenis, ko ir kur jie ten ieško, todėl toks laimikis man atrodo tiktai atsitiktinis. O dideliame gylyje yra nuolatinių karšių takų, vietų, kur jie maitinasi ir kur galima tikėtis, kad gerai kibs. Ypač kimba gerai tada, kai visur vanduo, kai aplinkui laša, kai tuoj tuoj prasidės pavasaris.
Žūklės būdas ir šiuo šiuo metu nesikeičia, jis toks pats kaip žiemos pradžioje: masalas tas pats, kabliukas irgi tokio paties dydžio, viskas guli šiek tiek virš dugno.
Labai gerai karšiai kimba tada, kai keičiasi oras arba kai šviečia saulė ir nespaudžia didelis šaltis. Blogiausiai - dieną prieš didelį slėgio pasikeitimą. Ir nesvarbu, ar slėgis kyla, ar krenta. Na, ir be abejo, visi žino, kad geriausiai kimba, kai keletą dienų trunka stiprus atlydys. Tuomet iš tiesų malonu žvejoti: nešąla rankos, eketė, o ir pats karšis kovoja kur kas galingiau ir agresyviau. Kai po atlydžio vėl pašąla, didieji karšiai tampa išrankūs ir atsargūs, tačiau tai nereiškia, kad jų negalima pagauti. Reikia tik išsirinkti gerą vietą ir turėti kantrybės.
Plūdes žiemą naudoju tik slankiojančias ir tik "Wagler" tipo. Beje, tokią plūdę visada perdarau - jos viršūnėlę nukerpu ir vietoj jos įklijuoju ploną kaip adatą savo viršūnėlę. Ji veiksminga tada, kai eketė užšąla, nes kuo plonesnė viršūnėlė, tuo mažiau įtakos jau turi ledas. Niekada nenaudoju plūdžių, kurių ilgis didesnis nei 8 centimetrai. Jos pernelyg laisvai juda eketėje, nei iš šio nei iš to pradeda plaukioti ir visada nori apgauti - parodyti, kad kimba, kai iš tikrųjų visai ne. Esu įsitikinęs, kad plūdė negali būti ilgesnė nei ledo storis, ir niekada nežvejoju plūdėmis, kurios išlaiko mažiau nei 2 gramus, nes karšiai gaudomi dideliame - iki 15 metrų gylyje, o tokiose vietose kartais būna įvairiausių povandeninių srovių.
A. Zubovas
Žvejys ir žuvis Nr.2 (17) 2000 m. vasaris
Post Reply