Pavasariniai karšiai

Post Reply
Darelis

Pavasariniai karšiai

Post by Darelis »

Pavasariniai karšiai



Kai tik ištirpsta ledas, o ant daubos šlaitų ir kalvų pasirodo pirmosios protirpėlės, ateina ilgai lauktas laikas, kurio su nekantrumu laukėme ilgą žvejams-plūdininkams žiemą. Ir nežinia, kas labiau džiaugiasi šilta saule - žuvys ar žvejai. Bet ir vieni, ir kiti pradeda aktyvią paiešką. Pirmieji palieka žiemines vieteles ir, rinkdamiesi į didelius būrius, pradeda vagoti upių vagas ir net pakrantės seklumas ieškodami peržiemojusių bestuburių. Antrieji, lyg jausdami atgijusios žuvies impulsus, atgavo drąsą ir, atsižvelgdami į praėjusių metų klaidas ir apsirikimus, seka paskui nematomus būrius. Juos pastumia viltis ir azartas. Juk būtent dabar labai dideli šansai, kad gali ištraukti patį didžiausią gyvenime trofėjų, kuris duos galimybę garbingoje kovoje parodyti žvejui visas savo gudrybes.
Ankstyvą pavasarį vanduo upėje pakankamai skaidrus, todėl persikėlinėti krantu beieškant žuvies reikia labai atsargiai. Radus tinkamą plotą, vertėtų pakankamai stropiai paruošti vietą. Krantuose tokiu metu guli purus sniegas, padengtas sniego pluta, ir jūs savo triukšmingais judesiais galite išbaidyti žuvį.
Šiuo metu karšiai priena pakankamai arti prie krantų. Jie tampa aktyvūs, bet kaip visada labai atsargūs, arba tiksliau bailūs. Mažuose upeliuose karšiai laikosi 1,5-2 metrų gylio užlietose duobėse, gelmėse su atbuline srove, aplink šaknis ir nukritusių medžių kamienus. Rekomenduoju ieškoti didesnių užvartų su medžių kamienais, kurie turi įtakos upės tėkmei, o taip pat skaidrumui. Paskutiniai sukelia atbulinę tėkmę, kurioje jūsų plūdė daro lyg ir apsnūdusius judesius iš vienos pusės į kitą, dažnai atsitrenkdama į krantą, beveik prie žvejo kojų net ir tuomet kai plūdė pristabdoma, ypač jei žvejys gaudo trumpu 3-4 metrų meškerykočiu.
Bet neverta skubėti ir vis dažniau permetinėti sistemėlę, nusiminti ir to pasekoje palikti vietą. Būtina stropiai stebėti sistemėlės judėjimo trajektoriją. Paprastai plūdę upės tekmė prispaudžiama prie kranto net ir giliose vietose, kur ankstyvą pavasarį dažnai stovi žuvys. Ir jeigu tuo metu plūdės antena daro netipiškus judesius, panašu, kad užsikabino praeitų metų žolė. O jei plūdė iškyla į viršų arba panyra žamyn, tai gali būti, kad tai karšiukas arba kuoja susidomėjo jūsų masalu. Pereinant iš sėkliaus į gylį, jūsų masalas, greičiausiai, kabos viduriniuose vandens sluoksniuose ir žuvis jį ignoruos. Šiuo atveju būtų teisinga pririšti ilgesnį pavadėlį - iki 60-80 cm ilgio - ir žymiai tolygiau paskirstyti svarelius ant pagrindinio valo, nuo pavadėlio iki plūdės. Pailginant pavadėlio ilgį, būtina sunkiausią svarelį pakelti į viršų, kad atstumas nuo jo iki pagrindinio valo sujungimo su pavadėliu būtų ilgesnis nei atstumas nuo kabliuko iki jo sujungimo. Kitaip kabliukas su masalu užsikabins už svarelio. O ant pagrindinio valo, šalia pavadėlio sujungimo su valu, vertėtų pritvirtinti mažą svarelį-šratelį, kurio svoris būtų apie 0,08 g. Žinoma, šiuo atveju pagrindiniame maršrute galimas daiktas, kad užsikabins pavadėlis ir nutrūks sistemėlė, ypač jei upeliuko dugnas paklotas šakelėmis, šaknimis ir panašiai.
Geriausia naudoti pavadėliui 0,08 mm diametro, valą. Ir tegu jūsų netrikdo jo plonumas ir ant dėžutės nurodyti duomenys. Svarbiausia - pavadėlio elestingumas. Traukiant karšį, jis nerodo didelio pasipriešinimo. Ir aš su 0,08 mm pavadėliu, pagrindiniu 0,12 mm valu, be vargo įtempdavau į graibštą daugiau nei 2 kilogramus sveriančius karšius.
Žvejyba šiuo laikotarpiu daugeliu atveju mobili ir išsirenkant sistemėlę vertėtų pirmiausia suteikti pirmenybę 4-5 metrų boloninei meškerei. T.y. teleskopiniam grafitiniam meškerykočiui su žiedeliais ir ritės laikikliu. Medžiojant karšius aš niekada nenaudoju meškerykočio su neslankiojančia plūde. Ji turi kai kurių pliusų, tačiau traukiant karšį, sveriantį daugiau nei 1,5 kg, boloninė meškerė leidžia reikiamu momentu, kai žuvis staigiai pasuka į šoną ar gilyn, laiku išsukti keleta metrų valo ir operatyviai varijuoti sitemėle. Taip sutrumpinamas traukimo laikas ir, teisingai traukiant stambią žuvį, praktiškai nenutrūksta sistemėlė.
Būna, kad prieš kliuvinius srovė žymiai susilpnėja ir plūdė stovi statmenai arba 50-60 laipsnių kampu. Tai reiškia, kad pagrindinė srovės vaga daro posūkį atitinkamai išplautam dugnui arba kliuviniams. Ir šis vandens posūkis leidžia kaupti įvairų maistą ant "stalo", aplink kurį susirenka žuvis.
Šiuo atveju, jeigu jūs pajutote kibimą arba ištraukėte pora nedidelių karšiukų, tikslinga perdaryti plūdinę sitemėlę į pusiau dugninę. Tai padaryti su bolonine meškere nesunku.
Valo ilgį su pavadėliu iki kabliuko paprastai daro 1/3 meškerykočio ilgio. Plūdė perstatoma iki meškerykočio viršūnės taip, kad atstumas nuo meškerykočio iki plūdės galo siektų 50-70 cm. Svareliai, kaip taisyklė, pasunkinami 2-3 kartus ir perstatomi prie plūdės su pagrindiniu valu sujungimo arba pakeičiami jie į slenkančią svarelį. Užmetama sistemėlė šiek tiek aukščiau žvejo dislokacijos vietos. Srovė paprastai nuneša sistemėlę su kabliuku ir svareliu 1,5-2 metrus žemiau žvejo buvimo vietos. Meškerykotis dedamas ant atramų taip, kad jis būtų praktiškai lygiagretus upės paviršiui, 40-50 cm. atstumu nuo jo.
Bet vis gi natūralus sistemėlės judėjimas padidina kibimų galimybes. Bet tik tuo atveju, jeigu jūs išsirinkote gerą vietą žvejybai. Būna, kad prireikia keletą kartų per dieną keisti žvejybos vietą ir prarasti didelį kiekį pašaro, kol ilgai lauktas gražuolis-karšis atsidurs jūsų graibšte. Tai susiję su tuo, kad žuvis šiuo metų laiku susikoncentravusi tam tikrame plote, o dar jos organizmas per žiemą pakankamai nusilpo, taigi kad ir koks būtų gundantis pašaro aromatas, bereikalingų kūno judesių žuvis nedarys. Bet jeigu jūs radote būrį ir sugebėjote jį sulaikyti žvejybos vietoje, tai jums tikrai pasiseks. Nuo pašaro kvapo pavasarinis karšis kraustosi iš proto. Ir čia jau reikia teisingai išsirinkti masalą ir teisingai pasidaryti sistemėlę.




***
Straipsnis iš desne
http://www.zvejams.lt
Post Reply