Nemuno karšiai

Post Reply
Darelis

Nemuno karšiai

Post by Darelis »

Nemuno karšiai



Šiemet Nemune radau gerą karšių žūklės vietą šalia Alytaus, prie Nemunaičio. Ten tikrai gerai kimba karšiai. Vieta iš tiesų gana įdomi, o žūklei tinkantis ruožas ilgas - gal kokių 2 kilometrų. Yra iškilusių salų, ant kurių užlipus reikia ieškoti duobių. Jei Nemuno gylis toje vietoje yra apie 1,7 - 2 metrai, tai duobėje gylis siekia 2,5 - 3 metrus. Duobę surasti nesunku, tereikia žiūrėti, kur vanduo sulėtėja ar net sustoja.
Šiaip jau atvažiavus į nepažįstamą vietą upėje, siūlyčiau gerai apsižvalgyti. Nesunku pamatyti, kur ištrypta, kur sukištos vytelės meškerėms. Palei krantą pavaikščiojus, galima net išsiaiškinti, kuo buvo jaukinta, nes lietuviai žvejai dažnai visus savo popierius, tuščius jauko pakelius sukiša į artimiausią pakrūmę. Neva jei nieko nesimato, tai viskas gerai. Išties darosi liūdna prie vandens pamačius šiukšlių kalnus. Ką padarysi, aukšta kultūra mūsų žvejai pasigirti negali.
Ieškant geresnės vietos, žinoma, reikia stebėti vandenį. Upė juk nevienoda - yra ir sūkurių, ir srovės sulėtėjimų, greitesnės tėkmės ruožų. Tokiose vietose ar akmuo stūkso, ar duobė yra, ar dugnas pakilęs. Jei neaišku, kokiu atstumu nuo kranto reikia gaudyti, tada derėtų mėginti žvejoti bent dviem meškerėmis. Pašerti vienoje, kitoje vietoje ir pasižiūrėti, kur geriau žuvys ima.
Apskritai Nemune karšiai dažnai išsiduoda, ypač vėlai vakare. Žvejai dažniausia ir atvažiuoja iš vakaro, kad galėtų gerai pažvejoti ryte. Atvykus vakare, nepatarčiau iš karto užmesti meškerės ir pulti žvejoti. Geriau pasivaikščioti krantais, pasižvalgyti, paieškoti vietų, kur pasirodo karšių nugaros. Jei toje pačioje vietoje iškyla vienas kitas karšis, vadinasi, jie ten maitinasi, ten jiems patinka dugnas, srovė, vieta.
Na, o dabar apie pačią žūklę. Dugninę meškerę metu ant stovinčio vandens ribos. Užmesti tenka kartais ir 25, ir 30 metrų. Šioje vietoje lengvomis dugninėmis meškerėmis nepažvejosi, nes reikia gana didelių svarelių, o ne šėryklėlės. “Feeder” meškerė turėtų būti sunki ir ilga. Nevėžyje ar kitoje lėtai tekančioje upėje, ar stovinčiame vandenyje meškeriotame dugninėmis lengvos arba vidutinės klasės meškerėmis, plonomis ir labai judriomis viršūnėlėmis. Nemune su tokiu įrankiu neišsiversi. Sunki, ilga - 3,60 ar 3,90 m “Feeder” meškerė - pats tinkamiausias įrankis. Ja gaudau ne tik karšius, bet ir ūsorius, šapalus.
Žvejoti pernelyg plonais valais taip pat nereikėtų. Nors ir vidurvasaris, tačiau pagrindinis valas neturėtų būti plonesnis kaip 0,2 mm skersmens. Mano nuomone, 0,22 mm skersmens valas yra pats tas. Pavadėlis taip pat gana storas - 0,16 - 0,18 mm.

Svarbelį rišu anglų sugalvotu būdu - per kilpą. Kilpos ilgis - 18 colių (apie 45 cm). Ši skaičių radau viename anglų žurnale. Į kilpos vidų prieš tai maunu suktuką, ant kurio kabinu svarelį, o didžiosios kilpos gale darau mažą kilputę, per kurią veriu pavadėlį. Toks kilpos tvirtinimo būdas man labai patinka - valas nesipainioja, be to, pastebėjau, kad galiu žvejoti kur kas mažesniais svareliais nei aplinkiniai meškeriotojai, svarelius rišantys klasikiniu būdu. Manau, kad vandenyje, kai svarelis nusileidžia, jis traukia vieną kilpos galą, o pati kilpa tarsis lasas (kilpinė) užsikabina už įvairių dugno akmenukų, kitų kliuvinių, kurių pilna upės dugne. Taip svarelis greičiau sustoja.
Nežinau, gal yra kitų nuomonių, bet manau, kad ši kilpa sugalvota būtent tam. Tuo savo akimis įsitikinau. Kai šalia stovi meškeriotojas, o 2 uncijas (apie 57 g) srovė neša kur kas smagiau nei mano daug mažesnį 3/4 uncijos (apie 21 g) svarelį. Dažniausiai žvejoju klumpelės formos svareliais, nes jų svorio centras yra pačiame gale ir jie greičiau sustoja. Pavadėlį rišu gana ilgą - 40 - 60 cm.
Šioje vietoje Nemune vasarą karšiai geriausiai kimba ant blyno. Bet negaliu teigti, kad taip yra visada, nes per dieną reikia prisitaikyti prie tenykščių karšių pomėgių. Blynu žvejoja vietiniai meškeriotojai, matyt, karšiai prie šio masalo priprato.
Blyno receptas labai paprastas: kiaušinio baltymas, miltai ir vanduo, kad spalva būtų gelsva. Kad blynas būtų skanesnis, žveja tešlą maišo ne su paprastu vandeniu, bet su tuo, kuriame virė žirniai ar kviečiai. Toks vanduo suteikia blynui specifinį kvapą. Įvairiausių gamyklinių kvapų vieni deda į blynus, kiti nededa. Aš bandžiau paskaninti blyną vanilės kvapu, tačiau nepastebėjau jokio skirtumo - karšiai jį griebė nei blogiau, nei geriau nei paprastą blyną.
Blyną supjaustau 7 mm storio kubiukais, todėl kabliuką renkuosi didesnį. Pastebėjau, kad blynas greičiau nusimuša nuo kabliuko, jei jį perveri kiaurai. Jei kabliuką tik įsmeigi, o ne perveri, blynas daug ilgiau laikosi.
Jau sakiau, kad blynas patinka Alytaus karšiams, tačiau šiuo patiekalu jie smaguriauja tik anksti ryte - geras dvi - dvi su puse valandos patekėjus saulei. Paskui žuvys nustoja domėtis blynu, ir tiems, kurie nespėja persiorientuoti, žvejyba baigiasi. Kai karšiai nebesidomi šiuo masalu, griebiuosi kitokios taktikos. Imu plonesnį - 0,12 mm storio pavadėlį, mažytį kabliuką, ant jo maunu porą musės lervų, porą sliekučių, ir žiūrėk, karšiai vėl pradeda virpinti meškerės viršūnėlę. Tačiau jei taip žvejotum iš pačio ryto, nieko nepagautum. Tada tokį masalą tepuola pūgžliai ar nedidelės kuojytės. Matyt, praėjus intensyviam rytiniam kibimui, karšiai dar sukinėjasi toje vietoje, ir pradėjus meškerioti plonesniais įrankiais, pakeitus masalus jų galima pagauti. Vieną dieną žvejodamas ryte ištraukiau tris gerus karšius. Po to, kai jie nustojo griebti blyną, viską pakeičiau ir iki 10 valandos pagavau dar keturis karšius. O aplinkiniai žvejai neištraukė nei vienos žuvies, nes ir toliau meškeriojo blynu.
Jaukinimas Nemune yra labai įvairus. Tačiau čia, prie Alytaus, žuvys kažkodėl labai mėgsta kraujo miltus. Pastaruoju metu labai skeptiškai žiūriu į kraujo miltus. Kažkada šis jauko priedas iš tiesų buvo labai geras, jį naudodavau per varžybas, po to atsisakiau, nes visiškai pakako kitų priedų. O šioje vietoje niekur nedingsi - ar vietiniai meškeriotojai pripratino karšius prie šio jauk priedo, ar vanduo toks, žodžiu, karšiams čia reikia kraujo miltų.
Vietiniai žvejai šeria labai paprastai: ima kviečių, žirnių, nemaltų avižinių dribsnių “Herkules” (jie, matyt, nusprendė, kad ir nemalti dribsniai gerai klijuoja), sumaišo viską su paprastu baziniu jauku, prideda kraujo miltų ir “lupa” tokį jauką į vandenį. Man labiau patinka eksperimentuoti, žaisti su įvairiais jauko komponentais, nes tada iš tiesų atrandi tokį jauką, kuris padeda beviltiškomis dienomis.
Štai vienas draugas neseniai patarė pabandyti parduotuvėse pasirodžiusią baltyminę tešlą, skirtą baltyminiams kukuliams gaminti. Iš pradžių maniau, kad siūlo man pačiam gamintis baltyminius kukulius. Tačiau įsišnekėjus paaiškėjo, kad jis tešlą naudoja kaip jauko priedą. Nustebau, kodėl tokia auksinė mintis man pačiam ankščiau nešovė į galvą, juk ši tešla yra gryni baltymai. Ir nebrangu, ir labai paprasta, ir jaukas sotesnis, skalsesnis. Dabar baltyminės tešlos dažnai dedu į jauką, imu vieną 100 g pakelį 4 kg jauko. Beje, tešla dar ir klijuoja jauką.
Norėčiau tarti dar keletą žodžių apie laidynę. Kai dugninė meškerė užmesta tolokai, nusviesti į tą vietą jauko rutulį yra gana sunku, galima net ranką išsinarinti. Anksčiau ir aš vargdavau, kol neįsigijau laidynės. Patikėkite, ja, ‘atmušęs” ranką, puikiai nušaunu visus jauko rutulius į vieną tašką ir gana toli. Laidyne dar galima į žūklės vietą nusviesti musės lervas ar kitą masalą. Žvejodamas Nemune, aš į žūklės vietą laidyne papildomai pribarstau žirnių. Esu įsitikinęs, kad dugnu riedantys žirniai, apie kuriuos kalbėjau viename iš ankstesnių numerių papasakodamas apie šapalus, labai puikiai vilioja karšius. Pajaukini paprastu jauku, žuvys pradeda kibti, po to ima ir aprimsta. Tada į vandenį iššaunu kokį litrą paprastų žirnių, ir vėl karšiai kimba. Bandžiau toje Nemuno vietoje ir gaudyti žirniu, tačiau niekas nekibo. Gal žirnis pasislepia tarp daugybės kitų žirnių, o gal blynas išsiskiria iš viso jauko ir karšiai jį greičiau suranda.
Keista, bet karšiai Nemune kimba labai aktyviai. Nors, pagal daugelio žvejų teorijas, vasarą, per karščius, žuvys turėtų kibti atsargiai, tačiau čia jos griebia labai jau drąsiai. Bet vėlgi, tik iki tos valandos, kai reikia pereiti prie plonesnio pavadėlio ir kito masalo. Tada jų kibimą pastebėti nelengva. Sunkios “Feeder” meškerės galiukas nėra toks liaunas, kad perteiktų kibimą taip gerai kaip liauna plonytė “Winkel Picker” meškerės viršūnėlė. Žiūri į meškerės viršūnę, matai, kad kažkas smulkiai drebina. Taukš! Pakerti ir jauti, kad kitame gale - stambi žuvis.
Šiai jau toje vietoje gerai būtų žvejoti su šėryklėle. Pavartai angliškus žurnalus paskaitai, kaip jie srovėje gaudo su šėryklėle, ir susimąstai, kodėl gi pas mus toks mažas šėryklėlių svorių pasirinkimas. Visos šėryklėlės, kurias teko matyti parduotuvėse, yra pernelyg lengvos. Ypač trūksta uždarų sunkesnių šėryklų, iš kurių jaukas srovėje išplaunamas lėtai.
Ir dar. Ritės stabdys turi būti labai gerai sureguliuotas, nes srovėje besimaitinantys karšiai yra visai kitokie nei stovinčio vandens žuvys. Jie skiriasi ne tik kūno forma, bet ir jėgos turi kur kas daugiau. Sroviniai karšiai man labiau patinka - smagiau priešinasi ir įspūdžių bei emocijų daugiau.



***
Straipsnis iš desne
http://www.zvejams.lt
Post Reply