Karšių gaudymas plūdine

Post Reply
Darelis

Karšių gaudymas plūdine

Post by Darelis »

Karšių gaudymas plūdine

Tai pats įdomiausias ir emocingiausias karšių gaudymas. Tik karšiai sugeba taip įaudrinti meškeriotoją savo sudėtingu plūdės šokiu. Dabar, kai galima nusipirkti teleskopinius ir sudurtinius įvairiaušių plastikų meškerykočius net 11 ar 14 m ilgio, paprastam karšių gaudymui patogiausi bus 8-9 m ilgio. Mat tokiu paranku gaudyti ir nuo kranto, ir iš valties net 7-8 m gylyje. O ilgas ir lankstus meškerykotis leis gana toli užmesti ir mažesniame gylyje. Be to, tokios meškerės labai jautrios, paslankios, lengvai valdomos, o stambaus karšio traukimas pasiliks atmintyje labai ilgai. Kai kurie meškeriotojai skeptiškai vertina tokiąplūdinę teigdami, kad su ja sunku kovoti užkibus didelei žuviai, ir renkasi palaidynę. Karšis nėra labai kovinga žuvis, išskyrus jau minėtus atvejus, kai jie bando sugrįžti į pagrindinę laikymosi vietą. Bet ir tada, sumaniai naudojantis visomis ilgojo meškerykočio savybėmis, galima sulaikyti sprunkantį karšį. O jei prie teleskopinio meškerykočio viršūnėlės yra amortizatorius ar jis įvertas į sudurtinio meškerykočio viršūnę, toks šuolis visai nebaisus. Tai ne karpis, tarsi torpeda skuodžiantis kuo toliausiai.
Taigi abejoti, kad plūdinė be ritės stambiems karšiams gaudyti netinka, nedera. Reikia tik išnaudoti visus jos privalumus: ilgį, lankstumą, valo elastingumą, amortizatoriaus įtaką ir galimybes greitai reaguoti į žuvies veiksmus. Patyrę ilgųjų meškerių meistrai tokiai plūdinei storų valų nenaudoja, juoba kad dabar gausu plonų ir stiprių. Pagrindinis valas dažniausiai daromas iš 0,10-0,12 mm, pavadėlis - 0,08-0,09 mm valo. Mažiau įgudusiems reikėtų šiek tiek storesnio (0,14-0,15 mm) pagrindinio ir pavadėlių (0,l0-0,12 mm). Plonesnio valo reikėtų gaudant ežeruose, kuriuose vanduo itin skaidrus. Upėse (Nemune, Neryje) vanduo vasarą esti ne toks skaidrus, tad storesnis valas ne taip pastebimas, juolab kad karšiui tenka skubėti sugriebti srovės nešamą masalą greičiau už konkurentą, o ežere jis gali ramiai apžiūrėti ir net "pačiupinėti" ant dugno gulintį masalą, tad storesnis valas gali sukelti įtarimą. Tačiau nedera persistengti ir upėse: storesnį valą labiau spaudžia srovė, tenka imti sunkesnius svarelius, didesnės keliamosios galios plūdę - meškerė darosi ne tokia jautri.

Apskritai meškerės valo apkrovimas svareliais priklauso nuo to, kokiame vandens telkinyje bus gaudomi karšiai. Jei stovinčiame vandenyje nedaug aukšlių, tiks verpstės formos 1-1,5 g keliamosios galios plūdė. Slankiojantį "torpilo" tipo svarelį reikia užfiksuoti vienu šrateliu virš pavadėlio kilpos, prieš tai valą pervėrus per mažytį plastiko žiedelį - jis neleis susiploti slankiojančiosvarelio galui, nes dažnai užmetant jis nuolat atsimuša į šratelį. Pavadėlio ilgį kiekvienas karšininkas pasirenka pagal savo įsitikinimus. Patirtis rodo, jog karšiams gerai kimbant pavadėlio ilgis beveik nedaro jokios įtakos, o kai jie kimba labai vangiai, geriau ilgesnis. Mat karšis, atsargiai įsiurbęs masalą ant trumpo pavadėlio, grįždamas horizontalion padėtin vos ne nosimi baksteli į įtemptą pagrindinį valą su svareliais ir pajutęs pavojų gali išspjauti masalą. Tai turėdami galvoje, daugelis karšininkų riša net 50-70 cm ilgio pavadėlį. Tačiau toks sumažina meškerės jautrumą ir plūdė apie kibimą praneša tik tada, kai karšis, sugriebęs masalą, ima plaukti į šalį. Kad meškerė su ilgu pavadėliu būtų jautresnė, ant jo užspaudžiamas labai mažas šratelis per 5-7 cm nuo kabliuko. Toks šratelis žuvies nebaugina, o plūdė krusteli nuo kiekvieno jos prisilietimo.

Ilga plūdine karšius sunkiau gaudyti ten, kur įjaukin-vietę susirenka tuntai aukšlių. Jos tarsi piranijos puola krentantį masalą ir kaipmat nu-gliaudo jįnuo kabliuko. Ypač greitai jos nugnaibo trūklius, musių lervutes, apkramsnoja net ir didelius sliekus. Tada belieka kabinti aukšlėms neįkandamus masalus (boilius, pupeles, žirnius), nes šutintus kviečius jos sugeba nutraukti nuo kabliuko, arba reikia sunkiau apkrauti meškerę, kad masalas greičiau pasiektų dugną. (Pastaruoju metu, karpininkams ėmus naudoti baltyminius kukulius, daugelis anglišką žodį boilies "sulietuvino" ir ėmėjuos vadinti boiliais. Kadangi šis pavadinimas greitai prigijo ir patogesnis, taip vadinsime ir šioje knygelėje. - Aut.past.) Padidinus svarelių kiekį, reikia didesnės keliamosios galios plūdės, ir meškerė pasidaro ne tokia jautri. Bet ir tai kartais negelbsti: karšiams atitenka tik plikas kabliukas, ypač jei gaudoma dideliame gylyje. Aukšles nuo jaukinvietės galima nuvilioti lengvu paviršiniu jauku, sistemingai beriamu šiek tiek į šalį nuo jaukinvietės arba arčiau kranto, aukšlės puls jį rankioti ir paliks ramybėje karšiams skirtą masalą. Tačiau prieš beriant nukreipiantį jauką dera įsitikinti, kurion pusėn traukia pakrantės srovės, nes priešingu atveju galima suvadinti dar daugiau tų įkyruolių. Kad aukšlės ir kita smulkmė nesuplauktų žūklavietėn, jauko gniužulus reikia daryti tokius, kad kuo mažiau trupėtų atsitrenkę į vandens paviršių, bet subyrėtų nukritę ant dugno.

Kokią plūdę pasirinkti stovinčiame vandenyje, priklauso nuo žūklavietės gylio, oro sąlygų. Mažiausiąpasipriešinimą sukelia ilga plona plūdė, kurios svorio centras yra daugmaž viename trečdalyje jos ilgio, žiūrint nuo viršaus, o keliamoji galia beveik vienodai pasiskirsčiusi per visą jos ilgį .Gaudant tokia plūde svareliai išdėstomi tolygiais tarpais. Beveik ideali plūdė stovinčiame vandenyje - ištęsto lašo formos korpusu, plonėjančiu į viršų ir pasibaigiančiu antena . Kadangi jos korpusas plonėja viršutinėje dalyje, ji pastovesnė banguojant, paklusnesnė įvairiems manevrams, ją mažiau veikia vėjas. Didžiausias svarelis užspaudžiamas viršuje, o likusieji - žemiau jo pagal svorį iki mažiausio. Taip apkrautas valas skandina masalą tolygiai, natūraliai. Žinia, kiekvienas meškeriotojas turi savo nuomonę apie karšinės meškerės plūdes, svarelius ir kabliukus. Čia pateikiu tik dažniausiai naudojamus valo apkrovimo būdus.

Pastaruoju metu Europos ir pasaulio pirmenybėse meškeriotojai gaudo sudurtinėmis plūdinėmis meškerėmis su trumpu valu. Tokia meškere galima gaudyti stovinčiame, lėtai ir net greitai tekančiame vandenyje. Šių meškerių pranašumas tas, kad masalą galima vesti tiksliai virš jauko, jį prilaikyti, pakelti ar nuleisti. O pritaisius nesudėtingą viršūnėlę su kaušeliu, jauką galima išberti tiksliai į tą pačią vietą, kur bus masalas ant meškerės .
Šiauliečių klubo meškeriotojai Pasaulio klubinių komandų varžybose Čekijoje, specialistų nuomone, galėjo užimti vietą pirmajame dešimtuke, jei būtų gaudę sudurtinėmis meškerėmis. Deja, tokią turėjo tik vienas mūsiškis. Tiems, kurie susigundys šį būdą išbandyti, pateikiu keturis kartus pasaulio meškeriojimo čempionu tapusio anglo Bobo Nudo (Bob Nudd) karšių gaudymo būdą sudurtine meškere su trumpu valu. Sudurtinės meškerės 5-7 m ilgio keičiama viršūnėlė yra teleskopinė (jų meškeriotojas turi kelias su skirtingai apkrautais valais), o likusi meškerykočio dalis - iš sudurtinių segmentų. Visas meškerykočio ilgis, kurį vyrams leidžia naudoti CIPS (Tarptautinė sportinės žūklės konfederacija) varžybų taisyklės -14,5 m.

Sudurtinės meškerės privalumas tas, kad ja galima gaudyti sutrumpintu valu, kuris pasirenkamas pagal žūklavietės gylį ir būna tik 0,70-0,80 m ilgesnis už gylį. Tokiu valu masalas visą laiką yra kontroliuojamas, nes valas būna įtemptas. Sudurtinės storgalio dalys leidžia gaudymo ar kovos su žuvimi metu meškerykotį sutrumpinti ar pailginti. Meškerykočio viršūnėlės viduje esantis guminis amortizatorius padeda sėkmingai kovoti plonu valu net su didele žuvimi. Tarkim, kad žūklavietės gylis - 6 metrai, valas - 6,70 m, o meškerykotis -14 m ilgio. Pakirstos žuvies tokiu meškerykočiu ištraukti nepavyks, nes pakelta iš vandens ji bus nepasiekiama, žinoma, jei prieš tai nenutrauks valo. Gaudydamas sudurtine meškere meškeriotojas pakerta žuvį, nuima storgalio dalis, į rankas paima tik 7 m ilgio viršūnėlę ir su žuvimi kovoja kaip paprasta teleskopine meškere. Kad nuimant dalis valas nepalaisvėtų, o besipriešinanti žuvis jo nenutrauktų, žuvies smūgius sušvelnina viršūnėje esantis amortizatorius, kuris visą laiką laiko įtemptą valą. Amortizatoriaus tamprumas parenkamas pagal valo storį ir gaudomų žuvų dydį. Ištraukus žuvį, pakeičiamas masalas, priduriamos storgalio dalys ir valas su masalu nuleidžiamas tiksliai tenai, kur reikia. Sudurtiniai meškerykočiai lengvi, bet nelankstūs, ir jais gaudyti mojant kaip teleskopine negalima - greitai lūžta.

Bet grįžkime prie Bobo Nudo gaudymo būdo. Tarkim, jis gaudo karšius labai lėtai tekančiame upės ruože, kur per 10 m nuo kranto gylis - 3 metrai. Pagrindinis valas -0,10 mm, pavadėlis -0,08 mm, plūdė - 0,75 g keliamosios galios su ilgu anglies pluošto kiliu ir plona antena . Svarelis - slankiojantis torpillo, apačioje užblokuotas dviem 0,03 g šrateliais. Pavadėlis 90 cm' ilgio. Visas meškerės valas su pavadėliu - 3,5 m ilgio, segtuku sujungtas su 10 m ilgio sudurtinio meškerykočio viršūnėlėje esančiu guminiu amortizatoriumi. Kruopščiai išzondavęs žūklavietės dugną, jis nustato, ar toje vietoje nėra žolių, kitų kliuvinių. Į jauką prideda musių lervučių ir jų lėliukių (jei masalui naudoja lervutes). Iš sudrėkinto jauko paruošia tris tvirtus gniužulus, o ketvirtą - biresnį. Tačiau jų nemėto vandenin, bet pakeitęs meškerykočio viršūnėlę standesne, prie jos galo prikabina puodelį, į jį įdeda jauko gniužulą ir virš žūklavietės apvertęs puodelį išmeta tiksliai nusta-tyton vieton. Taip sumėto visus tris jauko gniužulus. Paskutinį išmeta birųjį, kuris skęsdamas sudaro jauko stulpą ir suvilioja žuvis prie jauko gniužulų, gulinčių ant dugno. Nuleidęs meškerę su masalu prieš jaukinvietę, jis prilaiko plūdę, nes ši truputį perkrauta, ir leidžia srovei nešti masalą jauko link. Tada ir praverčia ilgas pavadėlis - masalas ant jauko šliaužte užšliaužia. Jei svarelis būtų labai žemai, nuolat kliūtų už dugno ir skandintų plūdę. O toliau viskas aišku: neišlaiko vieno karšio nervai ir jis sugriebia viliojantį masalą, deja, su kabliuku. Pastebėjęs kibimą, Bobas pakerta gana stipriai, kad kabliukas gerai įsmigtų. Karšis bando sprukti į šalį, bet ten negalima jo leisti, nes auga kuokštas žolių. Tad Bobas kelia aukštyn meškerykotį, ir guminis amortizatorius traukia žuvį į paviršių. Kai žuvis pavirsta ant šono, Bobas per atramėles su ritinukais stumia meškerykotį atgal ir nuima nereikalingas meškerykočio dalis ir jau kaip paprasta meškere veda karšį prie graibšto. Ir vėl viskas iš naujo: masalas nuleidžiamas šalia jaukinvietės, prilaikomas palengva slenka dugnu, virš jauko sustoja ir staigiai pradingsta - dar vienas karšis susigundė.

Kiek kitaip ilga teleskopine meškere karšiai gaudomi upėje, jei srovė gana stipri, kaip Nemuno žemupyje. Ežerinis valas tokiam gaudymui netinka: jis per lengvas ir srovė kels masalą nuo dugno. Čia reikia tokio, kuris neleistų srovei masalo nešti, nes karšis - lėtesnis už kitas žuvis ir ne visad suspėja jį sugriebti. Viliojant karšius, masalas arba turi gulėti ant dugno, arba juo lėtai slinkti. Taigi reikia sunkesnių svarelių ir didesnės keliamosios galios plūdės. Gilioje žūklavietėje, kur srovė ne itin stipri, labiausiai tiks plūdė su lašo formos korpusu . Svareliai išdėstomi taip: pagrindiniai - aukštai, o vienas ar du šratai - ant pavadėlio. Taip subalansuota plūdė labai gerai praneša, kad karšis kimba. Norint ilgiau palaikyti masalą vienoje vietoje (prie sunkaus jauko), reikia didesnės keliamosios galios kiaušinio formos korpuso plūdės .

Gaudant srovėje ar vietose su besikeičiančia srove, masalą pravartu ilgiau palaikyti vienoje vietoje, nes dažnai viršutinė srovė stipresnė už apatinę. Labai stiprioje srovėje labiausiai tiks plūdė su storu trumpu korpusu, vidutinio ilgio metaliniu ar anglies pluošto kiliu. Kadangi ilgomis teleskopinėmis gaudoma tolokai nuo kranto, reikia pasirinkti anteną, kuri geriausiai matytųsi. Dažnas meškeriotojas ant antenos užmauna raudoną rutuliuką ar keičiamus įvairių spalvų plastikinius vamzdelius, o prieblandoje ar naktį - švyturėlius. Masalas vedamas visą laiką prilaikant jo plaukimą, kartais ilgesnį laiką palaikant vienoje vietoje, tad suprantama, kad reikia sunkesnių svarelių. Vieni karšininkai pagrindinį, dažniausiai slankiojantį torpillo fiksuoja per 20-30 cm nuo kabliuko, o ant pavadėlio užspaudžia kelis šratelius. Nuleidimą nustato taip, kad papildomi svareliai neliestų dugno, bet būtų prie pat jo, o kabliukas su masalu juo vilktųsi. Kiti į tokį aukštį nuleidžia pagrindinį svarelį. Karšiai itin noriai griebia labai lėtai slenkantį arba gulintį masalą, tad ir reikia stengtis, kad jis toks ir būtų: galima pagrindinį svarelį nuleisti ant dugno ir leisti jam palengva ristis, kartkartėmis sulaikant . Tokiam gaudymui tinka ne visos plūdės, nes dažna, valą prilaikius, iškyla į vandens paviršių visu korpusu ir gulasi ant šono, prastai rodydama kibimą. Reikia plūdžių, kurių viršutinė ašelė yra pačiame korpuso viršuje.

Toks gaudymas sėkmingas karštomis vasaros dienomis, tačiau tinka tik ten, kur ant dugno nėra didesnių kliuvinių. Kai dugne gausu šlamšto, svarelis nuolat klius, dažnai "mirtinai". Meškeriotojai išradingi ir sugalvojo, kaip gaudyti ir tokiose vietose. Esmė tokia: visi svareliai užspaudžiami ant atskiro pavadėlio iš truputį plonesnio nei pagrindinis valo su mažyčiu suktuku viename gale. Pavadėlis su svareliais užveria-mas ant pagrindinio valo. Apačioje jo slinkimas apribojamas mažu šra-teliu arba guminiu ribotuvu . Taip apkrautos meškerės masalas dugnu slenka visiškai lėtai, jį nesunku prilaikyti vienoje vietoje. Tokia meškerė labai jautri, nes žuviai nereikia įveikti svarelių pasipriešinimo. Pranašesnis jis ir tuo, kad rečiau užkliūva, dugnu slenka viena linija su srove, o užkliuvus nutraukiamas tik pavadėlis su svareliais, net suktukas lieka ant pagrindinio valo. Plūdė kiek kitaip rodo žuvies kibimą - iškyla į paviršių ir palengva slenka prieš srovę krūpčiodama.

Stiprioje srovėje gaudant sudurtinėmis meškerėmis su trumpu valu ypač geros diskinės plūdės, prilaikomos jos tiesiog skrodžia vandenį be didesnio pasipriešinimo, o ryški antena parodo kiekvieną žuvies prisilietimą . Galima jomis naudotis ir gaudant ilgomis teleskopinėmis meškerėmis, tik jos, stipriau mostelėjus prieš vėją, ima sklandyti ir nukrenta ne ten, kur reikia.
Deja, karšiai ne visad maitinasi ten, kur juos galima gaudyti paprasta plūdine nuo kranto, kartais jie, tarsi tyčiodamiesi, plūkau-ja, vartosi nepasiekiamame nuotolyje. Jei neturime valties, ten masalą galima pametėti palaidyne arba dugnine. Pirmiausia aptarkime, kaip tai padaryti palaidyne.
Šiuolaikinės palaidynės yra dviejų tipų: ilgosios teleskopinės, dar boloniškomis vadinamos, ir trumpesnės sudurtinės, arba angliškos. Boloniškos palaidynės esti nuo 4 iki 10 m ilgio su keraminiais lengvais žiedeliais kiekvieno meškerykočio segmento pradžioje bei neinercine rite plačiu, tolimiems mėtymams pritaikytu būgneliu su dideliu perdavimo reduktoriumi. Valas, plūdė, svareliai ir kabliukai parenkami pagal gaudymo sąlygas kaip ir visoms palaidynėms. Tikrosios boloniškos palaidynės pritaikytos meškerioti toli nuo kranto sekliose Italijos upėse, tačiau truputį modifikuotas jas galima pritaikyti karšiams bei kitokioms žuvims gaudyti Lietuvos upėse bei ežeruose. Ilgi (6-7 m) teleskopiniai meškerykočiai turi būti labai lengvi (tokie jie ir daromi), nes visą laiką laikomi rankoje, pakankamai kieti su linkstančia viršūnėle - minkštu meškerykočiu sunku pakirsti žuvį ant ilgo valo. Meškerykočio ilgis pasirenkamas pagal žūklavietės gylį, nes gaudoma fiksuota plūde. Taigi ilgesnis meškerykotis tiks skirtingiems gyliams, nors retai kada tokiomis palaidynėmis gaudoma didesniame nei 5 m gylyje. Fiksuota plūdė leidžia laikyti valą tarp meškerykočio viršūnės ir plūdės virš vandens įtemptą bei kontroliuoti (upėse) masalo plaukimą, laikant meškerykotį beveik stačią. Paprastai ant boloniško meškerykočio paskutinio viršūnėlės segmento, be galinio žiedelio, yra slankiojantis papildomas žiedelis, o dar geriau, jei ir ant antrojo toks būtų - valas rečiau, ypač lietui lyjant, prilips prie meškerykočio, o kovojant su stambesne žuvimi bus tolygiau apkrautas meškerykotis. Tokiam gaudymui ne visos plūdės tinka, reikia tokių, kurios nešokinėtų prilaikomos, būtų pakankamos keliamosios galios, jų antenos gerai matomos, jautrios kibimui. Boloniškoms palaidynėms dažniausiai naudojamos plūdės su kriaušės ar lašo formos korpusais ir ilgais metaliniais kiliais . Svareliai išdėstomi pagal gaudymo sąlygas kaip ir ant kitų palaidynių. Kad plūdė nešokinėtų prilaikoma, ant jos kilio dažnai esti dalis apkrovimo svarelių arba volframiniai kiliai, jie pakankamai sunkūs, todėl atlieka svarelių vaidmenį.

Apskritai boloniškos palaidynės - ne kažin kokia naujovė mūsų meškeriotojams. Skirtumas tik tas, kad mūsų populiarių palaidynių teleskopiniai meškerykočiai pernelyg trumpi, todėl reikia slankiojančių plūdžių, o meškeriotojai ima storoką valą bei ne itin jautrias plūdes ir gaudo kaip su pusdugnine - paguldę gana sunkų svarelį ant dugno. Kur kas įdomiau gaudyti tikrąja boloniška palaidyne: masalas bemaž pakišamas žuviai po nosimi, o įtemptas valas ir jautri plūdė rodo kiekvieną žuvies prisilietimą.
Boloniškomis palaidynėmis dažniausiai gaudoma upėse, bet jas galima pritaikyti ir žūklei stovinčiame vandenyje, ypač meškerio-jant karšius toliau nuo kranto. Valo apkrovimas taip subalansuojamas, kad tik pats mažiausias svarelis, dažnai kibimo svareliu vadinamas, kartu su masalu gulėtų ant dugno. Meškerė užmetama už jaukinvietės ir palengva pritraukiama prie jauko. Kad kabliukas su masalu atsidurtų tiksliai ten, kur guli jaukas ir susirinko karšiai, jaukinant meškerė užmetama pasirinkton vieton, o jauko gniužulai metami arba laidyne šaudomi ant plūdės. Tas atstumas flomasteriu ar siūlu pažymimas ant valo, tad kiekvieną kartą užmetus meškerę valas suvyniojamas iki atžymos. Jei jaukinvietės gylis į kranto pusę vienodas, galima jaukinti takeliu savęs link punktyrine linija, mažiau bus paklaidų ir lengviau aptikti prie jauko esančius karšius. Gaudant karšius palaidyne toli nuo kranto, pasirinkus j aukin-vietę, kitame krante reikia įsidėmėti kokį nors orientyrą (medį, riedulį, stulpą ar pastatą) - bus lengviau pataikyti užmetant.
Sudurtinės, arba angliškos, Lietuvoje dar tolimo gaudymo vadinamos palaidynės gana brangios, todėl mūsų meškeriotojai jomis apskritai rečiau gaudo ne tik karšius, bet ir kitas žuvis. Angliškų palaidynių meškerykočiai esti 3,5-4,2 m ilgio, dažniausiai trijų dalių, labai lengvi, su ilga kamštine rankena, ant kurios yra du slankiojantys žiedai ritei pritvirtinti. Jos padėtis parenkama pagal meškerykočio svorio centrą. Ant angliškų palaidynių, skirtingai nuo teleskopinių, yra daug nedidelio skersmens (2 mm) vienodų aukštakojų žiedelių. Tik pirmasis nuo rankenos yra 10 mm skersmens, pavyzdžiui, ant 3,6 m ilgio trijų dalių meškerykočio jų būna 11. Tankiausiai jie išdėstomi ant viršūninės dalies. Daug žiedelių neleidžia valui nukarti tarpžiedžiuose, jis būna vienodai įtemptas ir leidžia gerai pakirsti kimbančią žuvį. Šiai palaidynei reikia kruopščiai parinkti neinercinę ritę, ji turi būti lengva, su dideliu apsukų perdavimu ir plačiu sekliu būgneliu, pritaikytu tolimiems metimams. Dar geriau, jei ant būgnelio valas klojamas ne vija ant vijos, bet kryžmai. Taip suvynioto valo vijos nestringa tarpusavyje ir leidžia toli nusviesti masalą be didelių pastangų. Angliškai palaidynei reikia ir specialios plūdės. Labiausiai tinka plūdės su keičiamais svareliais korpuso apačioje ir ilga, storoka, gerai matoma antena. Prie valo tokia plūdė tvirtinama vienu galu. Tokius reikalavimus atitinka angliškos wagler tipo plūdės, jos parenkamos pagal gaudymo sąlygas.
Vasarą dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose, prie kurių dažnai lankosi poilsiautojai, didieji karšiai dienomis laikosi atokiau nuo krantų. Ten jiems masalą galima pametėti arba dugnine, arba palaidy-ne. Didieji karšiai labai atsargūs ir pajutę dugninės svarelio pasipriešinimą, nors ir slankiojantį, masalą išspjauna. Belieka palaidy-nė, nes masalą tenka nusviesti 20-30 metrų nuo kranto. Be to, palaidyne kur kas įdomiau meškerioti, nes plūdė parodo visus žuvies kibimo niuansus. Bene labiausiai tokiam gaudymui tinka angliškos palaidynės, nes paprastos ne visada patogios - metant pavadėlis dažnai užsikabina už plūdės, reikia sunkesnių svarelių, didesnės plūdės. Paprasta plūdė vandeniui banguojant šokinėja, sunku pastebėti kibimą. Kur kas pranašesnė angliška palaidyne, nes wag-ler tipo plūdės prie valo tvirtinamos vienu galu, pagrindiniai svareliai yra plūdės korpuso apačioje, ir karšiui tereikia pakelti tik nesunkius, jau minėtus kibimo svarelius. Vagleriai stabilūs ant bangų, nes jų korpusai yra žemai ir sunkūs, o tai reiškia, kad masalo bangos nešokdina, jis ramiai guli ant dugno, kartais tik pašliauždamas.
Gaudant angliška palaidyne, pasirinktoje vietoje kruopščiai išmatuojamas gylis, pasirenkamas optimalus nuotolis, orientyrai. Subalansavus meškerę pagal gaudymo sąlygas, nedideli jauko gniužulai išmėtomi aplink plūdę. Kadangi tenka jaukinti gana toli nuo kranto, patogiausia tai daryti specialia laidyne su kaušeliu jaukui. Tik prieš tai reikia pasitreniruoti, nes pirmą kartą paėmus laidynę į rankas galima masalą nusviesti ne ten, kur norime. Laidynės esti įvairių galingumų, tad jas reikia pasirinkti pagal gaudymo sąlygas. Paruošus meškerę ir užkabinus masalą, meškerė per galvą užmetama greitėjančiu mostu. Kai masalas su plūde yra netoli numatytos vietos, rodomuoju pirštu švelniai stabdomas valas, slenkantis nuo būgnelio. Staigiai prispausti pirštą prie būgnelio briaunos nedera, nes tada valas atšoka atgal, o stabdomas švelniai išsitiesia lėkimo kryptimi ir tyliai nusileidžia ant vandens. Metama kaip ir boloniška palaidyne, už jaukinvietės, ir masalui besileidžiant ant dugno keliais ritės pasukimais masalas užtraukiamas virš jauko. Nesunkių svarelių gramzdinamas, jis gana natūraliai nusileidžia ant dugno. Kad masalas tiksliai nusileistų prie jauko, prisitaikant reikia ant valo pažymėti jaukinvietės nuotolį. Jei oras ramus, ant valo svareliai išdėstomi taip, kad apatinis būtų kelis centimetrus virš dugno, o pavadėlis su masalu gulėtų ant jo. Kartais vasarą didieji karšiai noriau ima prie pat dugno kabantį masalą, tad nesulaukus kibimo, tenka keisti masalo padėtį. Pučiant vėjui, plūdė palengva ima slinkti į šoną, vilkdama masalą dugnu. Kad tas slinkimas būtų natūralesnis, apatinį šratelį reikia nuleisti ant dugno. Gaudant angliška palaidyne, valas nuo plūdės iki meškerykočio gulasi ant vandens. Kad jo neišlenktų vėjas, vos užmetus meškerę reikia panardinti meškerykočio viršūnėlę į vandenį ir staigiu trumpu timptelėjimu jį paskandinti, po to plūdę pritraukti prie jaukinvietės pagal atžymą ant valo. Dabar tokioms palaidynėms gaminami specialūs skęstantys valai, žymimi anglišku žodžiu sinking (skendimas). Tačiau ir tokiems valams, ypač gaudant užterštuose vandenyse, reikia jau minėtu meškerykočio mostu padėti nuskęsti.

Renkantis vaglerį, geriau imti plūdę su reguliuojamais svareliais prie korpuso. Tokios plūdės yra kelių modelių. Vienų svareliai tiesiog priklijuojami prie korpuso, kiti turi kilį - varžtą, ant kurio maunami svareliai - poveržlės . Yra ir tokių, kurių korpuso apačioje yra vamzdelis su vidiniu sriegiu, užsukamas antgalis su ašele valui. Į vamzdelį galima pridėti tiek šratelių, kiek reikia plūdei paskandinti iki signalinės antenos dalies. Juos keičiant, galima įvairiai subalansuoti plūdę - visus sudėti į vamzdelį ar dalį užspausti ant valo. Kad plūdė tiksliai lėktų į "taikinį" - jaukinvietę, ant ilgos antenos kartais uždedami lengvi plastikiniai stabilizatoriai, tokia plūdė lekia tarsi strėlė. Vaglerio tipo plūdžių signalinės dalys keičiamos ir parenkamos pagal žūklavietės foną. Ant angliškos palaidynės plūdės fiksuojamos įvairiai: šrateliais, specialiais valo laikikliais. Gaudant su fiksuota plūde kibimas matosi daug geriau nei su slankioj ančia, bet tada žūklavietės gylis negali būti didesnis už meškerykočio ilgį. Net tada, kada gylis ir meškerykočio ilgis vienodi, su fiksuota plūde užmesti meškerę nėra lengva, nors pagrindinis apkrovimo svoris yra plūdės apačioje. Varžybų dalyviai turi kelias skirtingo ilgio angliškas palaidynės pagal žūklavietės gylį, bet tai jau didelė prabanga paprastam meškeriotojui, jis dažniausiai turi vieną meškerykotį. Tad jį renkantis, geriau pirkti ilgesnį - 4-4,5 m ilgio, jis tiks įvairioms žūklavietėms. Tačiau ir ilgesni ne visada tinka itin gilioms žūklavietėms ir prireikia slankiojančių plūdžių su stabdžiu ant valo. Jis turi būti labai mažas, nes angliškų palaidynių žiedeliai labai mažo skersmens, o jų kraštai nesuapvalinti, tad vyniojant valą stabdis dažnai užkliūva už galinio žiedo ir pasislenka. Kad kiekvieną kartą nereikėtų iš naujo matuoti gylį, reikia ant valo flomasteriu pažymėti stabdžiuko vietą, o vyniojant valą, stabdžiui priartėjus prie galinio žiedo, meškerykotį laikyti vienoje tiesėje su valu. Žinia, šis patarimas tinka tik vyniojant laisvą valą, o kovojant su žuvimi to daryti negalima.
Pačių didžiųjų karšių, vadinamų "lopetom", dera ieškoti karšiniuose ežeruose, nes kituose ir visą gyvenimą prasėdėjęs nesulauksi rekordinio karšio kibimo. Didieji karšiai, kaip žinia, mėgsta ir gilesnį duburį. Tik prieš nerštą ir po jo dar kiek laiko sukinėjasi netoli pakrančių. Karšių gaudymas didelėse gelmėse plūdine meškere gana sudėtingas, nes dažnai masalą tenka nugramzdinti net į dešimties metrų ar didesnį gylį. Be jauko sunku tikėtis sugauti didelį karšį. Tačiau ir jaukinant ne visada pavyksta tokius suvadinti, jei žūklavietė pasirinkta netinkamoj vietoj. Ar toje vietoje maitinaši didieji karšiai, galima įsitikinti tik kelias dienas stebint pasirinktą vandens telkinį. Didieji karšiai dideliais tuntais neplaukioja, tad pagal kylančius burbuliukus galima beveik tiksliai nustatyti, kokie karšiai toje vietoje rausiasi dugno dumble. Jei burbuliuoja didelis plotas, o burbuliukai maži, tikimybė sugauti "lopetą" labai maža - ramybės neduos puskaršiai. O didesnių burbuliukų retesnės kirbinės jau suteikia vilties. Karšiai turi vieną silpnybę - mėgsta pasivartyti rytmečio saulės spinduliuose. Didieji tai daro be triukšmo, tyliai parodydami savo tamsią nugarą. Kadangi didžiųjų karšių tenka ieškoti didesniame gylyje, geriau pasirinkti šiek tiek kie-tesnį meškerykotį ir neelastingą valą. Pagrindinis valas neturėtų būti storesnis kaip 0,18-0,20 mm, pavadėlis - 0,12-0,15 mm ar dar plonesnis. Meškerės valas, priklausomai nuo sąlygų (vėjo, nuotolio, bangavimo), apkraunamas taip, kad kabliukui liečiant dugną, tik antena arba jos signalinė dalis kyšotų iš vandens. Kad plūdė būtų tokia jautri, paskutinį - kibimo - svarelį reikia užspausti ant pavadėlio per 5 cm nuo kabliuko. Didieji karšiai masalą ima labai atsargiai, ir plūdės antena tik kelis milimetrus kilsteli aukštyn. Toks prisilietimas - signalas, kad reikia nedelsiant pakirsti, nes galima ir nesulaukti, kol plūdė visu ilgiu išsities vandens paviršiuje. Vėjui ėmus šiaušti ežero paviršių, o srovėms ir bangoms tampyti ir šokdinti masalą, reikia nedelsiant sureguliuoti gylį taip, kad masalas kuo mažiau krutėtų ant dugno. Mat didieji karšiai (matyt, todėl ir dideli) kreivai žiūri į nenatūraliai judantį masalą ir jo privengia. Senų karšininkų taisyklė -"lopetai" masalą reikia pakišti panosėn kuo natūraliau, taip, kaip jis įpratęs jį rasti besirausdamas. Karšius pripratinus prie vienokio masalo ir jauko, negalima jo staiga keisti nauju. Vasarą daugelis karšininkų, stengdamiesi atsiginti nuo visur zujančių ešeriukų, aukšlių, kuojų ir plakių, didžiuosius karšius vilioja įvairiais augaliniais masalais: kruopomis, kviečiais, žirniais, kukurūzais, makaronais, blynais, boiliais. Jų turi būti ir jaukuose.
Gelmėje pakirstą didelį karšį reikia kiek laiko palaikyti ant įtempto valo, kad jis nuo išgąsčio paplauktų kelis metrus į šalį nuo jaukinvietės, ir tik po to bandyti pakelti arčiau paviršiaus. Ritės prasuka turi būti labai jautriai sureguliuota, nes "lopetos", iki tol ramiai ėjusios į paviršių, gali staigiai nerti gelmėn, nutraukti pavadėlį ir išbaidyti likusias žuvis.
Rudenį didieji karšiai jau noriau ima gyvulinį masalą: sliekus, musės lervas, trūklius. Gana efektyvūs "sumuštiniai" - musės lervos su sliekais, su trūkliais, sliekai su keliomis kruopomis. Kad ir kas būtų ant kabliuko -"porcijos" reikia solidžios. Beje, rudenį viename būryje jau būna daugiau didžiųjų karšių - renkasi žiemojimui.
Klysta tie meškeriotojai, kurie, prasėdėję rytmetį valtyje ar ant kranto, įdienojus suvynioja meškeres - didžiausius savo karšius vasarą ir rudenį sugavau patį vidurdienį, skaisčiai saulei šviečiant. Ir ne man vienam tokia dievų malonė - daugelis karšininkų tai puikiai žino ir niekad neskuba namo. Šis dėsningumas, deja, būdingas tik dideliems karšiams, kurie naktį paplaukę duburio šlaitu arčiau kranto, saulei šoktelėjus, šlaitu palengva leidžiasi žemyn ir vidurdienį ima knaisiotis pačioje giliausioje vietoje.

Ežeruose, ypač su tankia pakrantės augmenija, be valties išvis neįmanoma karšiauti. Valtis įtvirtinama dviem inkarais, o jei sąlygos leidžia -pririšama prie dviejų įsmeigtų karčių. Ežere tinka pūs-tinukės bei kitos lengvesnės valtys, bet ir jose reikia elgtis atsargiai, nes kiekvienas bilstelėjimas gali ilgam nubaidyti laimikį. Gaudant karšius toli nuo kranto, valties inkaravimo vietą dera pažymėti plūduru, kad kitą kartą galima būtų valtį statyti toje pačioje vietoje, nes, kaip tame anekdote: kreida ant valties borto pažymėjus vietą, vargu ar pavyks rasti žūklavietę... Pravartu ir priešingame krante įsidėmėti kokį orientyrą, kad galima būtų meškerę užmesti tiksliai ten, kur išbertas jaukas. Ežere iš valties labai patogu gaudyti teleskopinėmis meškerėmis be ričių. Jei žūklavietės gylis 5-6 metrai, tinka 6-7 m ilgio meškerykočiai, nes karšiai, jei nekelsime nereikalingo šurmulio, nesibaido valtelės. Galima gaudyti ir ilgomis sudurtinėmis, tik dera elgtis labai atsargiai, kad kovojant su žuvimi nuimtas meškerykočio drūtgalis nenusiristų vandenin.
Ne vienas karšių gaudytojas keiksnoja vasaros rytmečiais tyliai plūkaujančius karšius, nes jie tada neliečia ant dugno gulinčio masalo. Ne kartą ir man teko kankintis stebint rytmetinius auksa-šonių šokius, kol neįpratau ramiai laukti, kada jie baigs mankštą ir nusileis ant dugno. O vienas atsitiktinumas padėjo rasti būdą, kaip tokiu metu suvilioti vieną kitą plačiašonį. Gaudžiau palaidyne su slankiojančia plūde. Eilinį kartą užmesdamas nesitikėjau kibimo, tad, kai plūdė nurimusi ėmė plaukti į šoną, pamaniau, kad sugriebė aukšlė. Nesmarkiai pakirtau ir pajutau, kad aname meškerės gale didelė žuvis. Kiek pasimuistęs, netrukus į paviršių iškilo didokas karšis! Greitai jis jau gulėjo ant kranto. Tik tada pastebėjau, kad plūdės stabdis nusmukęs beveik pusmetriu. Tai štai iš kur tokio keisto kibimo priežastis. Nekeisdamas plūdės padėties, vėl užmečiau. Viskas pasikartojo, ir antras auksašonis slystelėjo į graibštą. Tą rytmetį prie paviršiaus sugavau tris karšius. Kai kiti baigė savo aerobikos pratimus, nuleidau masalą prie dugno. Po kiek laiko pamačiau iš vandens išnyrančią plūdę...
Gaudant karšius plūdine, reikia vadovautis dviem dėsningumais: jei ant kabliuko gyvuliniai masalai (sliekai, trūkliai, musės lervos, dėlės), pakirsti reikia plūdei atsigulus arba kai pagulėjusi ji neria; jei ant kabliuko augaliniai masalai (žirniai, kviečiai, makaronai, tešla, baltyminiai kukuliai), pakirsti geriau plūdei tūptelėjus ar kilstelėjus




***
Straipsnis iš desne
http://www.zvejams.lt
Post Reply