Rudeninių lydekų medžioklė upėse
Suprantu, kad daugelis tik rudeniop lydekas žvejoti susiruošiančių žvejų kankinasi bandydami nuspręsti, kur, kada ir kokiais būdais jas gaudyti. Juo labiau, kad šiuo metų laiku yra reali galimybė susigrumti su savo gal tik maloniausiuose sapnuose matyta didžiąja plėšrūne. Gal tai nuskambės ir įžeidžiančiai, tačiau ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad gamtai besidabinant rudeniškomis spalvomis, lydeką gali sugauti bet kurioje, kartais vos kelis arus užimančioje, „baloje“ (žinoma, jei jos ten gyvena). Remdamasis savo keliolikos metų patirtimi noriu pasakyti viena: 99 procentais garantuoju, jog lydekos tikrai nesugausite... šulinyje. Todėl siūlyčiau aplenkti šias vietas...
Na, o dabar rimtai. Rugsėjo pradžioje lydekų gaudyti pirmiausiai skubu į didžiąsias upes. Skubu, nes, pavyzdžiui, tokioje upėje kaip Nemunas greitai prasideda iki drebulio erzinantis rudeninis draudimas. Jam atėjus pasijuntu lyg katinas, į miltus pridirbęs. Šiuo metų laiku didžiosiose upėse gali nesunkiai sugauti ne tik lydeką, bet ir budrumą praradusį salatį, vis aktyviau guminius masalus atakuojantį sterką. Kažin, kiek laiko dar tęsis tas „tąsymasis“? Aktyvesni meškeriotojai rašo kreipimusis, prašymus, peticijas, o iš valdiškų namų kažkodėl girdisi tik tyla. Ech... Na, tiek to, gal po N metų ir į mūsų (meškeriotojų) kiemą ateis šventė.
Kol dar rugsėjį oras šiltas, lydekos upėse maitinasi joms įprastose „vasariškose“ vietose. Jei dantytosios plėšrūnės aktyvios, jas nesunkiai rasite priešais sugriuvusias dambas ir apsemtus didesnius akmenis. Kaip jau rašiau, šių metų „Meškeriotojo“ Nr. 4, pirmiausiai lydekų čia reikia ieškoti prieš kliuvinius. Ant griūvančių dambų susiformavusiose duobelėse rudenį (beje, kaip ir vasarą) gali aptikti neapdairių žuveliokų tykančią ne vieną, bet kelias vienodo dydžio margašones. Panašiai elgiuosi ir prie apsemtų akmenų. Greita Nemuno srovė išgraužia prieš akmenis duobutes ir jose lydekos mėgsta pasalūniškai laukti neapdairių aukšlių, plakių ar nedidelių šapaliukų. Jei minėtose vietose jau nepavyko susikauti su lydeka, tada laimę verta bandyti uždambiuose, kur lėtesnė tėkmė. Nemune, kur dažniausiai žvejoju, pastaruoju metu ėmė sparčiai gausėti įvairių vandens augalų. Kaip jau patys tikriausiai žinote, už griūvančių dambų kaupiasi nemažai dumblo, todėl sparčiai auga augalai. Be to, čia lėčiau teka vanduo ir didesnis gylis. Rudenėjant žolės pamažu ima nykti ir todėl kartais vasarą sunkiau pasiekiamas vietas būtinai reikia patikrinti. Kaip ir ant sugriuvusių dambų esančiose duobutėse, taip ir tokiuose apžėlusiuose ruožuose lydekos - dažnas svečias. Todėl pasiūlius atitinkamą masalą, jas galima nesunkiai sužvejoti. Nemuno dugno reljefas dažnai keičiasi. Žiūrėk, prieš metus tam tikroje vietoje buvo daug lydekų padovanojusi smėlio rėva, o dabar vanduo kliokdamas ritasi per žvyru nusėtą dugną. Tačiau jei rudeniop radote apsemtą smėlio rėvą arba vasarą iš vandens kyšojusią salelę - nepraeikite pro šalį. Ten jūsų blizgutės tikrai laukia gėlųjų vandenų torpeda. Rudenėjant Nemune kartais jau nebereikia tolimų metimų. Ne vieną dešimtį lydekų esu sugavęs sukriukę ar guminuką traukdamas palei krantą. Savaime suprantama, ne kiekvienas didžiausios Lietuvos upės pakrantės ruožas tam dėkingas. Dažniausiai lydekų pavykdavo sugauti prie krūmais apžėlusių ir srovės paplautų krantų. Čia nesunkiai randi kartais didesnius, kartais mažesnius pagilėjimus. Rugsėjį ten pamedžioti atplaukia tikrai nemažai margašonių lydekų. Didžioji dauguma spiningautojų šias vietas aplenkia, matyt, laikydami jas neperspektyviomis. O visai be reikalo. Kartais vos tik iki kelių siekiančioje duobutėje gali sugauti visai padorią lydeką. Visose išvardytose Nemuno vietose man yra pasisekę susikauti su vidutinėmis margašonėmės, sveriančiomis nuo 500 g iki 3 kg. Tačiau tai dar nieko nereiškia. Patikėkite - rudenėjant į seklesnes vietas atplaukia ir didžiosios, intensyviau maisto ieškančios lydekos. Jos ten sukinėjasi kur kas dažniau nei vasarą. Tik, matyt, man kol kas dar nepasisekė rasti joms tinkamo masalo. Tačiau nenuleiskime rankų. Jei to nepavyko padaryti man, gal pavyks jums?
Vėliau, jei oras staiga vėsta, lydekų tenka ieškoti jau didesniuose gyliuose. Tada verta susirasti didžiąsias ir dar nesuardytas dambas, už kurių praktiškai visada būna gilesnė duobė. Tokiose vietose niekada nereikia skubėti. Kartais tenka užmesti ne vieną ir ne du kartus, kol galop „sugundai“ ten tūnančią margašonę. Atvirai prisipažinsiu, jog iš gilesnių uždambių man yra pavykę ištraukti dažniausiai tik po vieną lydeką. Tačiau Nemune ne vienerius metus „mirkstantys“ spiningautojai tvirtina, kad neretai iš vieno pasirinkto gilesnio uždambio jie ištraukia vos ne visą leidžiamą dienos normą. Ir ne šiaip sau lydekaičių, o solidžių margašonių. Duobėse jau gali tikėtis tokio kimbančios lydekos smūgio, kad kartais net širdis į kulnis nusirita. Tada išgirsti vėjyje maloniai „dainuojantį“ valą. Žinoma, tokios kovos ne visada baigiasi sėkmingai, bet bandyti visada verta.
***
Straipsnis iš :arrow:
http://www.zvejams.lt