Prijaukintos lydekos

Post Reply
Darelis

Prijaukintos lydekos

Post by Darelis »

Prijaukintos lydekos


Visagino ežero apylinkėse meškeriotojų lūpose atsirado naujas žodis – kormoranai. Jie iš panosės, esą, nusinešą geriausius laimikius. Bet mažai kas žino, jog šiuo puikius nerus – mūsų spalvingojo tulžio kolegas žmogus nuo seno naudoja žūklėje. Kormoranas nemažas paukštis, todėl ir laimikį gali stambų sugauti.
Kormoranus dresiruoja taip: prie paukščio kojos, kad jis nepaspruktų, pririšama ilga plona virvelė, o ant kaklo jam užmaunamas žiedas. Paukštis kvėpuoja laisvai, bet žuvies praryti negali. Kai kormoranas atneša šeimininkui žuvį, tas žiedą numauna ir duoda atlyginimą – žuvelę. Žinoma, mainai nelygūs. Ilgainiui kormoranas taip pripranta prie savo pareigų, kad jo nebereikia rišti, nei mauti ant kaklo žiedą. Visą laimikį jis neša šeimininkui. Kormoranai niekad nestreikuoja.
Dar sensacingesnį straipsnį išspausdino japonas Kitei U Chakiris. Jis aprašė savo augintines lydekas, kurios medžioja žuvis savo šeimininkui. Ši žinia pasirodė tokia netikėta, jog įsitinkinti jos teisingumu susirinko mokslininkai. Jie išvydo išties neįprastą reginį: prijaukinta lydeka mikliai gaudė žuvis ir nešė savo šeimininkui. Tikrai buvo kuo stebėtis. Pirma, lydeka nesuryja žuvies, antra, nuostabu, kad laimikį ji atiduoda, ir trečia, nestandartinis plėšrūnės medžioklės metodas – juk lydeka persekiojo žuvis, o ne tykojo iš pasalų, kaip tai daro laisvėje išaugusios jos giminaitės.
Kitei U Chakiris taip papasakojo apie savo eksperimentus. Lydekų lervutes jis suleido į kelis akvariumus ir mailių ėmė maitinti baltyminiu maistu, nuo kurio dauguma lydekėlių išgaišo, tačiau keletas išgyveno. Sulaukęs iš jų palikuonių (antroji generacija jau nesivaikė gyvulinio maisto ir į žuvytes nekreipė dėmesio), Kitei U Chakiris sukryžmino juos su “laukinėmis” lydekomis. Naujoji karta elgėsi neįprastai: šios lydekos puldavo žuvis, bet jų nerydavo. Ir tada meškeriotojas ėmė mokyti savo augintines persekioti grobį. Galiausiai lydekos įgijo refleksą nešti grobį prie valties, kur laukdavo šeimininkas.
Alkanos lydekos greit suvokė, jog vietoj savo laimikio jos gaus įprasto maisto – varškės arba kietai virtų kiaušinių. Šiems bandymams su lydekomis prireikė ne vienerių metų, bet rezultatas stulbinantis. Mokslininkai kol kas dar nesiima tvirtinti, kad japonas išvedė naują lydekų rūšį su stabiliais požymiais ir gyvensena. Galbūt jų refleksai natūraliose sąlygose išnyks. Tačiau kol kas Kitei U Chakiris savo augintinėms sėkmingai naudojasi – jos sumedžioja jam daug žuvies. Štai tik viena lydeka, kurią meškeriotojas praminė Kao, yra pagavusi apie trys šimtus žuvų, kurių kiekviena svėrė apie kilogramą.



***
“Meškeriotojo užrašai”. Vilnius 1991.
Post Reply