Traktatas apie lydeką

[Tadas]

Išvirkščioji videolegendų pusė
Kanados žurnalistas Edas Stodardas, viešėjęs Vilniaus muselininkų klube "Merkys", labiausiai norėjo pamatyti, kaip meškeriojamos lietuviškos lydekos. Jo galva, tėvynainiams bus įdomu sužinoti, kuo ypatingas mūsuose jo krašte išties popuIiarus lydekų gaudymas. Suprantama, jog ir pats Edas šiai žūklei buvo pasirengęs iš anksto... Man ši idėja nelabai patiko, nes kiekviena parodomoji žūklė - o tuo labiau su nauju žmogumi pašonėje - tai prarasta žūklė. Tačiau atsisakyti buvo sunku. Todėl jau kitą dieną išsiyrėme dviese į Vilkokšnį. Iš pradžių tik irklavau ir stebėjau kanadietį. Jo taktika man pasirodė gerai pažistama iš vaizdo įrašų. Tolimi metimai, tradicinės blizgės ir greitas valo vyniojimas žolingose vietose. O juk gegužį kaip tik povandeninėse lankose, minkštų vandenžolių atvašynuose kursuoja dantytos margašonės. Tad ir mano pavasarinė taktika visai priešinga. Gylyje iki trijų metrų kuo puikiausiai tinka 7 cm vobleris arba 3 numerio "Aglia" tipo sukriukė, arba 7 gramų džigas (kabliukas su švino galva) ir 6-8 mm tvisteris. Beje, visai nebūtina toli užmesti - 10 metrų visai pakanka. Tąkart meškeriojau paprasčiausiu tvisteriu. Per pusantros valandos mūsų graibšte atsidūrė penkios Iydekos. Ir visus penkis kartus graibštą laikyti teko svečiui... Man vėl atiteko irkluotojo vaidmuo. Deja, nepaisant visų patarimų, Edas taip ir nepagavo nė vienos lydekos. Iriantis atgalios nendrynų pakraščiu saulės nušviestose properšose tarp žolynų blykčiojo šimtai kuojų. Edas buvo pritrenktas žuvų gausumo, ir aš jo paklausiau, kas jį taip stebina. Pasirodė, kad "Iydekiniuose" Kanados vandenyse beveik nėra kitų žuvų. Tada man pasidarė aišku, jog kanadiečiams ir nereikia pernelyg stengtis - visai pakanka tradicinių blizgių, kad puikiai pažvejotum. Ką gi, daug legendų yra visai atsitiktinai nuvainikuojamos... Būtent tai mane paskatino susirasti statistikos Ientelę, kurią sudarė grupė Amerikos ir Europos ekspertų. Manau, jog daugeliui bus įdomu paskaityti bent pirmąsias dešimt šios lentelės, bylojančios apie didžiausias Iydekas, pozicijų.
Svoris (svarais/453,59 g) Vandens telkinys Šalis Data Pagavimo būdas
96 Brodvudo ežeras Airija nežinoma nežinomas
92 Šenono upė Airija 1822 išmesta į krantą
92 Šenono upė Airija 1939 nežinomas
90,5 Dergo ežeras Airija 1862 blizgė
90 Šenono upė Airija 1926 rasta negyva
78 Kler grafystės ežeras Airija 1830 meškerė
75 Ilmenio ežeras Rusija 1930 gyva žuvelė
72 Keno ežeras Škotija 1774 gyva žuvelė
70 Endriko upė Airija 1774 rasta negyva
69,5 Reino upė Vokietija 1880 nežinonomas

Taigi dar viena legenda, jog Amerikos ir Kanados lydekos yra didžiausios, yra viso labo tik legenda. Nors ją anksčiau labai išpopuliarino lenkų keliautojas Arkadijus Fidleris, ji kilo iš pasakojimų apie "maskius", kurie yra lydekų giminaičiai, paplitę ribotoje Amerikos dalyje. Taigi Lietuvos meškeriotojai turi visus šansus siekti rekordų. Juoba kad apie tai byloja ir statistika, surinkta žurnalisto Leonardo Grudzinsko. Remiantis jo duomenimis, 1924 metais Tauragno ežere Mamertas Šinkūnas žeberklu nudūrė 32 kg lydeką, 1930 metais salakietis Juozapas šeduikis upelyje, įtekančiame į Luodį, sugavo 30 kg sveriančią margašonę, 34 kg lydeką Tauragne sužvejojo Antanas Pakalnis nuo Minčios, 1974 metais Vištyčio ežere A.Juknevičius ištraukė 22 kg ir 1,24 m Iydeką... Esox lucius rekordinis egzempliorius visada buvo ir bus kiekvieno rimto meškeriotojo svajonių trofėjumi. Ir nors tarp šimtų mano sugautų lydekų kol kas yra tik viena 11 kg, kurios galva kabo virš darbastalio, bet kiekvieną sezoną susiduriu su keliomis galiūnėmis, pergudraujančiomis pačius naujausius valus.
Mitas apie sėkmės formulę
Virš Nemuno senvagės dar tvyrojo prietema. Vandens paviršius be jokios raukšlelės priminė tamsiai mėlyno šilko šleifą. Neskubėdamas užsivilkau žvejybinę liemenę, sumontavau savo nepamainomą spiningą (firmos "Zebco" "Hypercast" 2,40 m kotas ir tos pačios firmos "Match 5 Quantum 20" 5 guolių ritė su "Silver fish" valu). Nuo ilgaaulių rasotoje lankoje liko brydė, kurios niekada nesupainiosi su kuo nors kitu - ankstyvo meškeriotojo pėdsakas. Ir kiekvienam stipriau suplaka širdis, jei randa toki pėdsaką, besidriekianti pirma savęs. Bet šikart aš buvau pirmas. Vos nusileidau prie vandens, už keleto metrų nuo manęs be jokio garso į orą pakilo pora pilkųjų garnių. Ir tuo pat metu virš tolimų Prūsijos lygumų aname krante kyštelėjo saulės disko kraštelis ir pirmieji spinduliai purpuru apliejo sklendžiančius paukščius... Trečias metimas. "Mepps"-ą grybštelėjo žuvis, vėl prisivijo - smūgis. Jaučiu būdingą ešerio "pulsavimą". Netrukus keturiasdešimtgraminis ant kranto. Dar keletas metimų, ir dar du tokie pat broliukai atsigula į krepšį šalia pirmojo. Ešerių pozicijos aiškios, bet šį gegužės rytą keičiu vietas vieną po kitos, nes išėjau lydekauti. Stabtelėjau ties sietuvėle po palinkusiomis žilvičių šakomis. Pakilo lengvas vėjelis, ir aš, tuo pasinaudojęs, paleidau paviršiumi septynių centimetrų "Nilsmaster". Vobleris iš tyko nuplaukė po šakomis. Panardinau jį pusmetrį ir beveik iš karto pajutau stiprų grybšnį. Po pakirtimo žuvis metėsi į šalį, persivertė gelmėje ir energingai pasipurtė. Nėra bejonės - pirma lauktoji lydeka. Į paviršių ji kilo sunkiai - ritės stabdis įkyriai zirzė atiduodamas vis naujus valo metrus priešininkei. Pagaliau ji pailso, ir ėmiau neskubėdamas traukti ją prie kranto. Štai jau pamačiau ilgą siluetą, bet lydeka vėl nunėrė gelmėn, parodydama plačią uodegą ir sukėlusi verpetą. Dar keletas tokių šuolių, bet visai nepavojingų nei valui, nei spiningui. Netrukus jau galėjau pasiekti žuvį ranka... Kišeninių svarstyklių skalė parodė visai solidų pirmojo laimikio svorį - 3 kg 600 g. Žvilgtelėjau į Iaikrodį - septinta ryto... Laiką aš užfiksuoju visada. Dėl protokolo, kaip sakoma. Kai turi ne vienerių metų kibimo laiko statistiką, jau gali mąstyti ir apie tam tikras išvadas... Tą rytą lydekos kibo su nedidelėmis pertraukėlėmis be perstojo. Suprantama, jog tos pertraukėlės susidarė pirmiausia todėl, kad ne kiekviena apgaudyta vieta buvo perspektyvi. Šiaip ar taip iki pirmos valandos užkibo 21 lydeka... Po pietų vaizdas buvo toks pat - lydekos kibo tikrai intensyviai.
Tokias "žvaigždėtas" dienas kiekvienas meškeriotojas prisimena visą gyvenimą. Ir, kai saulė "tokia", vėjas -"toks", laikas - "toks", žvejys tikisi, jog "tokia" žūklė pasikartos. Dar ne kartą su bendraminčiais prie Iaužo tas laimingasis narsto ir vėl sudeda "tos" žūklės mozaiką, bet sėkmės formulė kažkodėl vis neapčiuopiama ir neišsikristalizuoja iki tokio elementarumo kaip proziška H2O, kurioje viskas aišku net moksleiviui. Ir nemanykit, kad tam meškeriotojui nesiseka. Anaiptol. Tačiau dažniausiai "tokia" žūklė užklumpa netikėtai ir vis kitokiomis aplinkybėmis. Štai ir dabar, analizuodamas aną dieną prie Nemuno senvagės, esu įsitikinęs, jog tikslios sėkmingos žūklės formulės neįmanoma sudaryti. Yra dėsningumai, bet egzistuoja ir priežastingumai - jų grandinė ir nulemia žūklės sėkmę. Juk pirmiausia būtina, kad lydeka būtų alkana arba kad ji medžiotų (taip būna, kai prabunda jos nepaaiškinami instinktai). Ne pro šalį pietvakarių arba vakarų vėjas (ir šiltas, jei tai - pavasaris)... Gera aplinkybė - nepastovus debesuotumas arba šilta ūkana, kai kažkokiu ''šeštuoju" jausmu junti, kaip pakrantėse auga, veši žolynai. Labai puikus faktorius - netikėtas arba tuose vandenyse dėsningas lydekų įprasto grobio pagausėjimas... Ir visa tai dar susiję kaip laikrodiniame mechanizme su slaptais, akiai nepastebrmais ežero ar upės procesais, kurie nulemia lydekų elgseną ir jų gyvenimo ciklus. Todėl beveik neįmanoma, kad sutaptų tie patys elementai, nes vieną kartą žūklei palankus nepastovus debesuotumas sutampa su pastoviu oro slėgiu, o kartu ir su lydekų intensyvaus maitinimosi periodu. O kitą sykį sėkmingą žūklę nulemia keletas visai kitų faktorių. Todėl iš anksto nuspėti visus žūklės niuansus beveik neįmanoma. Ir vieną kartą "tokia" žūklė pasikartoja pavasarį, kitą kartą - rudenį, o trečią - vidurvasarį... Todėl visai pagrįstai galiu pasakyti, jog geriausias meškeriotojo kompasas - jo "šeštasis" jausmas, kuris nenumaldomai zyzia į ausį, jog būtent šiandien reikia išsiruošti į žūklę. Ir tada meškeriotojas parodo tokį atkaklumą, kad ir valdingos žmonos argumentai pasirodo bejėgiai. Na, sakykit, kam taip nebuvo atsitikę?
O kol esi dar nesugadintas pečius slegiančios patirties, kol "šeštasis" jausmas dar galutinai nesutvirtėjęs, teisingiausia vadovautis akivaizdžiais ir apčiuopiamais faktoriais: pirma, oro slėgis jau kurį laiką pastovus; antra, Mėnulio fazė - pilnatis arba jaunas (blogiausias žūklės laikas - pusiaukelė tarp pilnačių); trečia, vėjo kryptis iš vakarų, pietvakarių arba pietų, nes didžiausias meškeriotojo priešas - rytys. Kai jis pučia, meškerę galima padžiauti. Ypač tai ryšku Kuršmarėse...
Laiko faktorius
Ne kartą stebejau lydekų nerštą, ne kartą pavyko prisėlinti prie jų taip arti, kad galėjau valandų valandas stebėti jų elgesį (ypač kai po ranka turi akinius poliarizuotais stiklais), stebėjau lydekas akvariumuose, bet visada liko mįslė, kodėl vieną žuvytę lydeka ignoruoja, o kitą, regis, tokią pat, griebia. Sykį Strėvoje tarp lelijų lapų pamačiau į mažą submariną kovos pozicijoje panašų lydekėlį. Atsiguliau ant kranto ir žiūrėjau, ką jis veikia. Po kurio laiko man tapo aišku, kad jis medžioja dygles. Įdomiausia buvo tai, jog lydekėlis griebdavo tik tas, kurios atplaukdavo pasroviui... Kita lydeka vos ne minutės tikslumu išnerdavo iš mano pamėgtos Minijos sietuvos ir su begaliniu tarnybiniu entuziazmu nutraukdavo pavadėlį su vingiliu (nėgės lerva), kai traukdavau į krantą patikrinti šapalinę dugninę. Plėšrūnė visai nereaguodavo į kuoją ar šapaliuką, kuriais bandydavau ją suvilioti... Lydeka buvo stambi, ir todėl dar labiau stebino jos veiksmų metodiškumas. Minijoje pasitaikė išvysti retą regini, kai milžiniška lydeka atkakliai medžiojo kilograminę giminaitę. Metrinėje sekIumoje visą valandą žaliais žaibais švysčiojo jų kūnai, ryškiai išsiskiriantys smėlio fone. Aplink kursavo kuojos, ešeriokai, praplaukdavo karšių būreliai, bet visos tos žuvys visai nedomino galiūnės. Net ir tada, kai jai galiausiai nepavyko sugriebti mažesnės giminaitės, ir ji liko tįsoti seklumoje lyg rąstas... Alaušo ežere toli nuo kranto ir nemažame gylyje pasitaikė sugauti liesą aklą lydekaitę, kuri susigundė "Aglia" Nr.2 ("Red Dots"). Įdomiausia, kad šios žuvies skrandyje radau... laumžirgį. O štai Vokėje visą gegužę ateidavau prie vienos sietuvos lygiai dvyliktą valandą. Ir Iygiai per valandą sugavau dvi lydekas (tik vieną dieną būta išimties - užkibo trys lydekos), kurios susiviliodavo vien gružliu. O po pietų ir iki kito pusiaudienio lydekos čia nebekibdavo…
Ilgainiui susimąsčiau apie laiko faktorių lydekų žūklėje. O tiksliau apie tai, kada "teisingiausias" laikas pradėti lydekų medžioklę. Kasmet palyginu daugelio metų užrašus, ir bendras vardiklis lieka tas pats: devintą - pusę dešimt fiksuojami pirmieji rimti kibimai... Anaiptol nenorėčiau teigti, jog reikia pramiegoti saulėtekius ir saulėlydžius. Juk daugelis rnūsų leidžiasi į žūklę pirmiausia dėl tų kerinčių saulėtekių ir saulėlydžių, o tik paskui dėl lydekų. Tačiau dėsningumas akivaizdus - rytą lydekos nepabunda labai anksti. Šis dėsningumas ryškesnis ežeruose ir tvenkiniuose. Upėje variacijų daugiau, bet ir jos - ne saulėtekiais nurausvintos. Šis faktas meškeriotojui yra patogus tuo, kad, atvykus į vietą, galima tinkamai pasirengti žūklei: sutvarkyti įrankius, nueiti ar nusiirti į geriausias vietas, o ir papusryčiauti ne pro šalį. Lydekų stebėjimai akvariumuose šį dėsningumą patvirtina. Stebėtojai sako, jog jos pabunda gana lėtai ir žiovauja visai kaip žmonės, rąžosi, pajuda, pasimankština ir suaktyvėja tik tarp devintos - dešimtos valandos. Tuo laiku sunerimsta ir kiti akvariumo įnamiai, iki tol kuo ramiausiai šmirkščioję lydekų panosėje. Atėjo lydekų metas. Tas pats vaizdas ir povandeninėse lygumose, kur nuo vandenžolių pakyla į torpedas panašios žuvys ir ima akylai žvalgytis savo medžioklės plotuose... Šis rytinis ir pats įdomiausias lydekų aktyvumas ilgiausias būna pavasarį ir rudenį. Vandeniui šylant, jis tolydžio trumpėja. Dieną ir vakare (žinoma, žiūrint, koks vandens telkinys) būna dar keli lydekų "kibos" pliūpsniai. Ilgesni ar trumpesni. Jie irgi priklauso nuo priežastingumų grandinės. Daugelį metų žvejoju Lavyso ežere, kuris turbūt yra vienas unikaliausių Lietuvos ežerų. Pirmiausia todėl, kad Dzūkijoje, kur ežerų ir taip nedaug, jis garsėja savo lydekomis. Stambiomis. Ir visada pasitvirtina ta pati lydekų kibimo seka: rytinis - iki 11 valandos, paskui - dvi valandas po pirmos. Paskui poilsio valandos iki šeštos - septintos valandos vakaro. Įdomiausia, kad tokie grafikai daugelyje vandens telkinių yra nusistovėję vos ne tokiu tikslumu kaip traukinių judėjimo tvarkaraštis. Kas tuos dalykus išmano, gali visai neblogai susiplanuoti žūklę net keliuose vandens telkiniuose. Kai susipažįstu su nauju ežeru ar upe, visada prisimenu savo mokytoją ir bendraminti dėdę Joną bei jo šimtmečiais sukauptą žvejišką patirtį. Jis visada žūklės grafiką reguliuodavo pagal regimus požymius, bet tokius, apie kuriuos nė nesusimąstome. Štai jis visada stebėdavo vandens augalų augimą. Kuo vandenžolės labiau suveši, kuo labiau subręsta pakrančių augalai, tuo anksčiau jis pradėdavo lydekų žūklę ir greičiau ją baigdavo. "Pradeda dienoti, - sakydavo jis, - lydys traukia pogulio, o po pietų kaip tikras šeimininkas eina apžvelgti savo daržo...". Man kartais graudu ir liūdna, kad tiek daug išminties atgula į amžinosios nakvynės namus kartu su senaisiais žvejais. Išminties, sukauptos po krislelį net kelių kartų. Ir man atrodo, kad, nepagrįstai susižavėję reklaminiais videoklipais, mes tarsi nubraukiame tą išminti ir melancholiškai dūsaujame, kad nebėra Lietuvoje geros žūkIės, kad kituose kraštuose - tai bent... O kas "bent"? Isaakas Voltonas, vienas pirmųjų žūklės teoretikų ir praktikų, jau prieš keletą šimtmečių labai taikIiai pastebėjo, kad ir viso gyvenimo gali būti per maža, norint tiksliai ir nuodugniai pažinti vieną vienintelę upę. Užtat su gilia pagarba prisimenu senuosius žvejus, kurie nujausdavo, kada geriausiai kimba lydekos, bet kurie niekada nesirinkdavo laiko žvejoti prieš Iydekų nerštą. Laiko faktorių kiekvienas meškeriotojas sau atskleidžia pats, nes tai vienas svarbiausių žūklės momentų. Manau, kad po poros žūklės sezonų kiekvienas jau bent maždaug gali pasakyti, kurią dieną jam žvejoti, o tada ima šlifuoti ir kitą problemą: kokiu dienos metu žvejoti? Rašykite dienorašti ir po žūklės sezono pabandykite nusibraižyti grafiką. Štai tada ir išryškės dėsningumai. Tada Jums iškils žymiai sudėtingesni klausimai, iš kurių vienas svarbiausių: kur kokiu metų laiku žvejoti?
"Meškeriotojas", Nr.5 (8) gegužė Viktoras Armalis
Pasirodžius pirmajai "Traktato apie lydeką" daliai į rašinio mintis atsiliepė keli meškeriotojai, todėl trumpai pakomentuosiu jų keliamus klausimus.
"Kokią įtaką lydekų kibimui turi vandens temperatūra?" - klausia Vidmantas Pakalniškis iš Vilniaus.
Turi ir labai didelę. Apie tai dar kalbėsime. Bet trumpai galima pasakyti, kad pavasarį ji turi pasiekti tam tikrą ribą ir kiek galima ilgiau laikytis vienoda. Tai skatina lydekų aktyvumą.
"Girdėjau apie naują firmos "Rapala" voblerį "Husky Jerk". Kaip ir kur jis naudojamas?" - teiraujasi Romas Kantautas iš Klaipėdos.
"Husky Jerk" nėra ypatinga naujovė. Tai "Suspender" tipo vobleris, kuriuos jau senokai gamina įvairios firmos. Jo savybes trumpai galima nusakyti taip: tai vobleris nesvarumo būklėje. Jis labiausiai tinka gana pasyviai spiningaujant tarp augmenijos, duobutėse, kai masalas užmetamas ir po truputį judinamas. Traukiant šis vobleris kyla aukštyn ir nėra toks efektyvus kaip tradiciniai plaukiantys - nežymiai vibruoja. Beje, vobleriams irgi bus skirta nemažai vietos šiuose puslapiuose.
Keisti skoniai ir permainingi apetitai
...Blizgė nukrito už kokių dešimties metrų nuo valties. Pora kartų blykstelėjo lyg auksinis pinigas, skęsdama į tamsią gelmę tarp panašių į palmes vandenžolių. Žaibu iš kažkur švystelėjo ilgas kūnas, ir spiningas tuojau sulinko vos ne perpus. Žuvis buvo didelė, tad buvo nelengva ją suvaldyti. Bet po keliolikos dvikovos minučių, po beatodairiškų šuolių į orą ir purslų kaskadų vis tik pavyko ją prisitraukti prie valties borto. Didelėje pintinėje jau gulėjo apie dešimt solidžių žuvų, ir dėdė Vytautas atsargiai pakėlė ją pailsusią, atkabino trišakį ir paleido atgal. Žuvis kurį laiką pagulėjo vandens paviršiuje, o paskui išdidžiai nunėrė į savo valdas. Tai buvo pirmoji mano gyvenime pamoka, jog žvejoti galima ne vien dėl laimikio. Ir man, dar berniokui, ji liko tam tikro elgesio etalonu visam gyvenimui. Turbūt todėl iš slėpiningiausių atminties gelmių vis išplaukiantys tos žūklės vaizdai yra tokie jaudinantys kaip pirmas pabučiavimas... Tai yra absoliučiai tikra. Nemanau, jog kas nors galėtų ginčyti faktą, kad žūklė yra praktiškas būdas filosofiškai gilintis į gyvenimo tiesas. Tą dieną, daugiau kaip prieš dvidešimt metų, lydekos kibo tarsi pagal užsakymą - kaip kine. Griebė bet kokią blizgę ir kovodavo iki paskutinės akimirkos. Ne mažiau nustebusios ilgai negalėdavo patikėti, jog yra paleistos. Galiausiai mes netekome visų blizgių (ne tokią jau didelę jų atsargą ir turėjome). Tada sukarpėme juostomis konservų skardinę, prie skardos juostelių pritaisėme kabliukus. Ir tas improvizuotas blizges lydekos vis tiek griebė kaip pašėlusios...
Žvejo laimė - loterijos bilietas. Pakankamai daug loši - pasitaiko ir gerų laimėjimų, todėl tą žūklę aš visada prisimenu, kai nekimba, nes tada yra pats laikas gilintis į amžiną klausimą, kodėl lydeka kimba. Tuomet, kai mes su dėde žvejojome Stervo ežere, buvo besivartančių blizgių epocha. Ir viena kita improvizuota sukriukė, kurią dirbtuvėlėse susikurdavome iš gana grubių medžiagų, būdavo skirta ešeriams. Iš dėdės, pamenu, išmokau kalti vartikles dideliu šratu (štampus sugalvojome daug vėliau), užtat jų paviršius būdavo refleksuojantis lyg žvynai. Tai, matyt, turėjo didelės įtakos žūklės sėkmei, nes ir dabar, kai ištraukiu iš slaptos skrynelės blizgę, kuriai dvidešimt ir daugiau metų, ji staiga parodo tokį efektyvumą tuose vandens telkiniuose, kur lydekos jau apsiprato su "mepsais" ir tvisteriais, kad net ir labiausiai patyrę kolegos niekuo negali paaiškinti šio fakto. Teoriškai yra daugybė pranašesnių masalų, o kimba būtent ant "senoviškų"... Taigi galioja taisyklė, jog gera tiesa yra seniai pamiršta tiesa. Tad retkarčiais vertėtų prisiminti senuosius masalus... Taigi kodėl lydeka kimba? Ir kodėl net tuo pačiu masalu greta meškeriojantys žvejai su panašia patirtimi susilaukia skirtingų rezultatų? Ne metus ir ne dvejus gilinuosi į šią problemą (pavadinkime šį dalyką taip), todėl noriu kolegas perspėti - ne visi masalai kiekvienam meškeriotojui tinka. Tai anaiptol nereiškia, jog neverta bandyti naujovių. Bet kiekvienas žvejys - tai individualybė, temperamentas, fiziniai duomenys... Ir vienam žvejui pagal temperamentą nepriimtinas masalas - tvisteris, o kitam, sakysim, "Mepps" tipo blizgė... Žūklėje, kaip ir mene, reikia ieškoti savęs. Atradimai būna tokie jaudinantys, kad dažnas nesusitvardo ir ima savo receptus piršti kitiems. Absoliučiai tikrų, "mediciniškų", receptų nėra. Yra dėsningumai. Vienas jų - alkis. Lengviausia suvilioti lydeką, kai ji alkana. Bet skaitytojui tikriausiai ne kartą yra tekę susidurti su situacija, kai išbandyti visi patikimi masalai, bet rezultatas prastas. O pakalbėjęs su kokiu vietiniu senuku sužinai, kad lydekos čia griebia tik geltoną "Jūrą". Iš tiesų - pabandai, ir pora - trejetas griebimų akivaizdūs. Susimąstai, kaip čia lydekos su ta geltona "Jūra" neapsipranta jau ne vieną dešimtmetį... Taigi akivaizdūs žvejybos paradoksai.
Tokiais atvejais pradedu mąstyti apie situaciją vandens telkinyje nuo elementarios aksiomos. Sakysim, skaidriame vandenyje patartina naudoti masalus su matiniu paviršiumi, kad nenatūralus blizgesys nenubaidytų, o gal ir neakintų plėšrūnų. Todėl visai pravartu pažvelgti į vietinio žvejo blizgę, kuri per daugelį metų prarado geltoną spalvą ir įgavo kažkokią savitą. O tiksliau - apmūsojo... Juk vietiniai žvejai savo blizgėms gaudo tol, kol gyvi, o paskui perduoda jas sūnums. Taigi, jei lydeka griebia tik geltoną "Jūrą", reikia pagalvoti apie vandens skaidrumą, spalvą, temperatūrą, gylius, kur jos kimba, ir tada atrasti savo masalą, kuris "suveiks"... Dabar kalbame apie alkaną lydeką. Išsirengėte žvejoti per kuojų nerštą. Didžiausia tikimybė, jog ir lydekos susirinko medžioti kuojų. O netgi alkana lydeka pirmiausia griebs tokį masalą, kuris jai labiausiai primena paskutinį grobį. Tai irgi aksioma. Greta jos galioja kita: lydeka griebs ir tokį masalą, kuris ją nustebins, bet apie tai vėliau. O šiuo atveju idealiai tiks "Salmo" (Lenkija) vobleris, imituojantis kuoją - "Roach" arba "Whitefish" raudonas tvisteris su balta uodega ir juoda "Woble" tipo galvute arba sidabrinis riperis su rausvu segmentu... Tereikia tiktai teisingai pasirinkti žūklės vietą ir teisingai "vesti" masalą. Neužtenka vien traukti masalą taip, kad jis nesikabinėtų už dugno. Masalas vandenyje turi elgtis taip, kad žadintų plėšrūnės instinktus, keltų jai slaptas mintis, jog šis akiratyje pasirodęs grobis yra naivus, silpnas, užsisvajojęs, kad jis tikrai neišsprūs dėl savo lengvabūdiško elgesio, kad jis skirtas būtent jai, kad jį būtinai reikia nubausti vien už tai, jog beatodairiškai pasitiki savimi... Ir tai galioja medžiojant netgi alkanas lydekas... Pamenu, kartą bičiuliai pakvietė lydekauti į Vilkokšnį. Automobilin buvo pakrautas visas kibiras karosų. Dar auštant visi pasiskirstė į valtis. Susitarėme, kad visi parplauksime pietauti. Kadangi gyvu masalu tuo metu meškeriodavau jau retokai, man buvo dar per anksti plaukti. Susitvarkiau masalus, pasiruošiau valtį ir išplaukiau vienas, pasitikęs saulėtekį ir juo pasigėrėjęs. Tradiciškai nutariau pavelkiauti, kol pasieksiu vieną viliojantį sėklių, ir tam visuomet naudoju metalinį banano formos voblerį "Heddon", kuris labai gerai "dirba" gelmėje. Toks mano pasirinkimas neatsitiktinis, nes firmos "Rapala" vobleriai yra per daug serijiniai, jie priartinti prie to, kas patinka, sakysim, Amerikos žvejams ir to kontinento žuvims, o mūsų vandenims jie dažniausiai netinka dėl pernelyg maskaradiško spalvinimo ir yra nelabai pritaikyti gaudyti didesnėje gelmėje. Yra tik keletas firmos ''Rapala'' asortimento variantų, kurių kažkodėl gaminama mažai; jie tinka gaudyti seklesnėse vietose, bet dėl brangumo seniai jų atsisakiau, nes kerplėšuotuose plotuose juos puikiai pakeičia paprasti "Chilo" su keičiamu lapeliu arba pigūs "leningradietiški" vobleriai "Akva". Antra, "Rapala" modelius, išskyrus skęstančius, reikia gramzdinti su trišakiu suktuku ir svareliu, o tada mėtyti tokį masalą beveik neįmanoma.
Tąkart apiplaukiau keletą gerų lankstų tuščiai, bet pagaliau rytas visai išvijo nakties likučius, ir netrukus pirmoji lydeka grybštelėjo mano "Hedoną". Tai buvo netgi ne lydeka, o lydekutė. Bet ji pranešė gerą naujieną: lydekos jau išsižiovavo ir ėmė griebti. Kai pasiekiau sėklių, jau buvau ištraukęs dar dvi nestambias lydekas. Išmečiau inkarėIį, voblerį pakeičiau besivartančia firmos "Rextar" "Aiga". Šios blizgės geros ne vien dėl to, kad yra gana pigios, bet ir todėl, kad jos labai efektyviai vartosi. Deja, šįkart mano geltonosios "Aiga" lydekos liesti nepanoro. Todėl pakeičiau ją tokia pat, tik balta. Po kelių metimų pajutau stiprų smūgį. Šįkart pasitaikė dvikilograminė. Sėklius vieną po kitos man padovanojo dar tris panašias lydekas. Laimikis jau buvo, tad nutariau paeksperimentuoti. Pakeičiau vieną po kitos "Blue Fox Vibrax Hot Peper" Nr.3, "D.A.M Libelle" Nr.3, "Shakespeare" Nr.3 ("Comet" tipo), "Mike Perlox" Nr.4, bet lydekos nesidomėjo nė vienu jų spalvinių variantų. Ir tada pirmą kartą pabandžiau firmos "Balzer" "Colonel Duo" - sukriukę su dviem lapeliais. Dabar ši blizgė jau tvirtai įėjo į mano arsenalą. Efektas buvo akivaizdus - bent dešimt kibimų. Tiesa, griebė smulkesnės lydekos, nei tos, kurios susiviliojo "Aiga", bet užtat joms "talkino" ešeriai. Ir žvejoti sekėsi vis tame pačiame ir gana nedideliame sėkliuje. Tačiau įdomiausia laukė parplaukus. Kolegos, trijose valtyse meškerioję gyva žuvele, matė tik vieną kibimą. Ir jie labai nustebo, kad blizgė pasirodė efektyvesnė. Mano nuomone, nieko nuostabaus čia nėra - spiningavimas daug dinamiškesnis ir lankstesnis gaudymo būdas. Galima patikrinti daug didesnį plotą, keisti masalus. Bet tada pirmiausia patariau jiems pasigauti vietinio "rajaus", kaip sako tauragiškiai, nes karosas ne itin būdinga Vilkokšnio žuvis. Popiet išplaukėm vėl. Nutariau bandyti tik tvisterius ir pavakare jau buvau radęs vieną kombinaciją iš dviejų lapelių bei vieno tvisterio (geltono su žaliu kūneliu), kuris viliojo tiek lydekas, tiek ešerius ne blogiau kaip "Colonel Duo" ir "Aiga". Tačiau ir mano kompanionų laimikiai buvo daug geresni - šešios gana solidžios lydekos, kurios susiviliojo beveik vienešeriukais... Akylūs stebėjimai ir iš jų padarytos išvados apie tai, kuo lydekos ypač noriai maitinasi konkrečiame vandens telkinyje, gali būti sėkmingos žūklės laidas. Sakysim, lydekaujant Minijoje geriausias masalas sraunesnėse vietose būdavo šapaliukas, žvirgždėtose vietose - gružlys, o žemupyje - plakiokas. Pagal tokius praktinius stebėjimus reikia derinti ir dirbtinį masalą. Visada įsivaizduoju, kaip blizgė elgiasi ten, kur medžioja lydekos, kaip vartiklė lėtai kūliavirščiuoja, kaip švysčioja nuo šono ant šono, kaip ji padaro nerūpestingą šuoliuką, lyg žuvytė, gaudanti vabaliuką, kaip ji užsimiršusi lėtai leidžiasi ant dugno... Ir suprantu, kad mano ranka, valdoma minties, priverčia ją elgtis būtent taip ir kad tai magiškai traukia bet kurią lydeką. Pavasarį vartiklės - vienas svarbiausių masalų, o antrojoje vietoje tvisteriai ir kiti guminukai. Mokant valdyti šiuos masalus neprireikia nei greitai skęstančio masalo, nei stipriai vibruojančios sukriukės. Palikime tuos masalus vėlesniam laikui, kai visur ims keltis vandenžolės... Labai svarbu spalviniai deriniai. Tarkime, lydekomis garsėjančiame Luksto ežere pati geriausia tiek blizgės, tiek voblerio spalvinė gama būdavo įvairūs dryžuoti paviršiai: juodas su baltomis juostomis, geltonas su raudonomis, baltas su žaliomis... O netoli Vilniaus esančiame Žalesos ežere ir Ignalinos mieste esančiame Paplaviniame - tik geltonos arba baltos su žaliomis juostomis. Pamenu, teko už šį atradimą gana brangiai sumokėti. Svečiavausi Ignalinoje pas gimines, bet nutaikęs momentą patyliukais pakilau nuo stalo ir išsprūdau - juk ežeras prie pat namo. Kokio žvejo širdis gegužį atsispirs tokiai pagundai? Ežere palei meldyną plūduriavo valtis su dviem lydekautojais, kurie gaudė gyva žuvele ir tik pasijuokė iš mano bandymo spiningauti. Esą, ant metalo čia nekimba, nekibdavo ir nekibs. Apėjau pusę ežero ir jau pradėjau manyti, kad šmaikštuoliai tikri pranašai. Kaip nekibo, taip nekibo. Galiausiai nutariau pabandyti vokišką firmos "Germina" sukriukę su žaliomis juostomis. Ir netrukus - pirmasis smūgis. Puskilograminė margašonė atsidūrė krepšyje. Kai jau turėjau keturias lydekas, blizgę švystelėjau gana toli, apie penkiasdešimt metrų nuo kranto, kur plūduriavo keli lelijų lapai. Ir tuojau smūgis. Bet koks! Įrankis subraškėjo. Man pavyko tik pakelti lydeką į paviršių, bet tada ji suprato, kad laikas rimčiau pasipriešinti. Po keleto galingų jos šuolių mano brangintasis "Cormoran" kotas lūžo pusiau, lydeka nusinešė blizgę, o aš nuo to karto nebegaudau firmos "Cormoran" kotais... Valtyje žūklavę žvejai suerzeliavo, priplaukė prie kranto ir puolė į diskusiją: niekas šitame ežere tokių lydekų nėra regėjęs, didžiausia čia pagauta - trikilograminė, parodyk, kokiu masalu gaudai, kas čia per stebuklai ir pan. O aš atsinešiau iš mašinos lengvesnį "Germina" spiningą ir žvejojau toliau. Po to dar ne sykį bandžiau ten kitas blizges, bet kibdavo tik ant tų - žaliai dryžuotų...
Svarbiausia taisyklė gaudant lydekas yra tokia: meškeriokite jas tokiais masalais, kurie malonūs jos akiai, kelia prisiminimus. Akivaizdu, kad skaidriame vandenyje blizgės rūšis beveik neturi reikšmės - tik spalvinė gama, ryškumas. Netgi "senoviška" raudonai balta puikiausiai tiks. Kaip ir geltona, kaip ir varinė. Tik priklausomai nuo oro sąlygų. Jei vanduo drumstesnis, imkitės ryškesnių, refleksuojančių blizgių. Svarbiausia, kad alkanai lydekai masaIas primintų grobį. Pirmąją šių metų lydeką pagavau beveik taip, kaip ir kiekvienais metais. Gegužės pirmąją visada važiuoju į nedidelę upelę pavilioti upėtakių. Ten yra vienas duburėlis, kur visada "budi" lydeka. Sykį didesnė, kitą - mažesnė. Bet duburėlis mane visada pradžiugina. Ir ypač tada, kai upėtakiai nekimba. Bet tame duburėlyje lydeką galima suvilioti tik sukriuke, kurios lipdukas - upėtakio imitacija, arba upėtakį imituojančiu vobleriu. Kaip ir pernai, šįsyk panaudojau 7cm lenkišką "Salmo" vobleriuką - upėtakį. Lydeka kelis sykius vijosi jį, kol ketvirtuoju traukimu pagaliau sugriebė. Ir taip yra neatsitiktinai: tame upelyje daug upėtakėlių... Lydeką išskrodžiau ir radau jos skrandyje gružliuką bei pora dyglių. Tad ir apysotę plėšrūnę galima suvilioti skanėstu, bet kai ji soti - daug blogiau. Štai tada tenka griebtis įmantrybių. Ir dažniausiai tokiais atvejais lydeka spjauna į tradicinę vartiklę.
"Meškeriotojas", Nr. 6 (9), 1996 m. birželis Viktoras Armalis Vos išaušus mudu su kompanionu išsiyrėme į Uparto įlanką. Nuošalus, mažai kam žinomas ežeras, prie kurio galima privažiuoti vos vienu keliuku. Tad nenuostabu, kad nei Zarasų, nei Utenos rajono gamtos apsaugos inspektoriai čia neapsilanko, o gal ir nenori, nes yra vietų, kur "protokolinius" planus gali vykdyti greičiau. Bet tai jau atskira tema. Visą žiemą planavome šią kelionę, tačiau iki birželio pradžios sumanymo įgyvendinti nepavyko: iš pradžių dėl nepravažiuojamų kelių, o paskui dėl laiko stygiaus. Tačiau šis rytas atrodė daug žadantis: oro slėgis jau pora dienų buvo daugmaž vienodas, nepastovus debesuotumas, šiluma su užuomina, kad galbūt nukrapnos lengvas lietutis… Upartas nėra iš giliųjų ežerų - sietuvos tęsiasi išilgai Šventosios tėkmės įtakos zonos. Ir nors jis siaurokas, ištįsęs, bet žolėtų atabradų ir povandedinių 2-3 m gylio pievų ribos nuo rytinio kranto siekia ligi pusės ežero. Užtat ne veltui vietiniai žvejai jį vadina lydekiniu, o žiemą čia avižėlę griebia šimtagraminiai lydekiukai ne rečiau už ešerius… Jau po pirmųjų kelių metimų susigadinome nuotaiką: tvisterio kabliukas tvirtai įsitikino tinkle… Tačiau po to dar žemėlapyje išstudijuota įlanka neapvylė: palei meldų guotą pravinguriuojantį geltoną "Mean Dude" 8 cm tvisterį griebė pirmoji lydeka. Teisingiau - lydekaitė. Puskilograminė… Tolesnė žūklės raida parodė, jog didesnių margašonių šioje įlankoje nėra ko tikėtis… Daugiausia grybštelėdavo visai mažytės. Tad leidomės dreifuoti pamažu tirdami į priešingą krantą įlankon, kur įteka Šventoji. Čia gylis padidėja iki 5-6 metrų. Ir toje gelmėje "segė" pirmoji solidi lydeka. Ji susigundė perlamutriniu 10 cm "Mean Dude" tvisteriu. Žuvis įnirtingai plaukė į šoną, suko gelmėje ratus ir galiausiai nutrūko… Apmaudu, bet kartėlį tuojau nuplovė naujas smūgis. Šįkart kilograminė atsidūrė graibšte… Ir visą žūklę lydekos kibo tik sietuvose - nei pakrantėse, nei povandeninėse lankose be "mažylių" nieko nebuvo…
Tą vakarą savo dienoraštyje palikau tokį įrašą: "Lydekų kibimo zonos (nuo 5 m) akivaizdžiai rodo, kad po palyginti trumpo pavasario jau prasidėjo vasara… lydekos paliko šylančio vandens plotus ir užima pozicijas gelmėje…" Kadangi ši "Traktato apie lydeką" dalis pasirodo liepos mėnesį, kai spiningo šalininkams bus aktualiausia ledykų paieška, šią dalį sukeičiau su kita, kad būtų galima sudaryti vaizdą, kur "ganosi" "lydekos", kai ateina šiltas periodas… Sąlygiškai metinį lydekos gyvenimo ciklą galima suskirstyti į tam tikrus laikotarpius. Tai metas prieš nerštą, nerštas, laikotarpis po neršto, "apyvasaris", vasara, vasaros pabaiga, vandens atsinaujinimo metas, šaltojo vandens laikotarpis, ledmetis… Lydekos žiemoja pasklidusios po visą vandens telkinį. Jas sutiksi ir gelmėje, ir pakrantėse. Tačiau pavasarėjant ima ryškėti akivaizdi migracija - jos pamažu ima traukti į tam tikrą rajoną, kuris yra sąlygiškai netoli neršto vietų, bet jame gausu maisto. Tai palyginti seklios vietos. Tiesa, ichtiologai mano, jog kai kurios itin stambios lydekos, jau tapusios nevisliomis, taip sezoniškai nemigruoja ir beveik niekada neatplaukia į sėklius. Turbūt vienintelė išimtis yra tokie ežerai, kur pasitaiko labai stačiašlaičių sėklių. Tie sėkliai turi būti apie ežero vidurį, greta didelių sietuvų. Vienas iš tokių ežerų yra Luodis. Čia viduryje ežero galima rasti tokį gylį, kad išlipęs iš valties ir kelių nesušlaptum. Palei tokius sėklius tykiais pavasario ir vasaros vakarais "patruliuoja" išneria ne mažesnės kaip penkiakilograminės galiūnės ir dažnai gana intensyviai kimba. Lydekų nerštas trumpas. Pašėlusios aistros kupinos kelios dienos, kai jas užvaldo tik giminės pratęsimo inkstinktas. Tuo metu lydekos, suprantama, nekimba. Natūralu, kad streso būsenoje valgyti nesinori… Nekimba jos ir laikotarpiu po neršto. Tuo metu vandens temperatūra sąlygiškai yra pasiekusi 10 laipsnių. Būtent per šias kelias dienas ar savaitę jos vėl pasklinda po ežerą, upę. Šios migracijos metu margašonės atsigauna, atsikrato streso, o, seksologų žodžiais tariant, jų kraujyje nurimsta "hormonų audros"… Nors ir sakoma, jog lydekų kiba prasideda pavasarį (antroje gegužės pusėje, o kartais - ir anksčiau), bet teisingiau šį laiką vadinti "apyvasariu", nes vienas svarbiausių lydekos gyvenimo faktorių - vandens gyvenimo faktorių - vandens temperatūra pasiekia 13-15 laipsnių, ir lydekos ima reguliariai maitintis. Tai reikškia, kad jos intensyviai kimba. Bet tuo laiku lydekos vis dar intensyviai migruoja. Ypač jas sutraukia kuojų nerštas, kai galima be atodairos ir vargo ryti užsimiršusias raudonpelekes. Tuo metu veikia kitas dėsningumas: lydeka paprastai maitinasi dieną, bet "apyvasariu" intensyviau rytą ir popietės valandomis. Vakarais daugiausia kimba tik stambūs egzemplioriai. Tuo metu žūklei geriausios niūktelėjusios dienos, ir ypač, kai vandenys banguoja…
Tačiau svarbiausia, kad tuo laikotarpiu lydekos ima persigrupuoti. Kylant vandens temperatūrai, pakarantėse ir sekliose vietose Iieka tik mažosios, o didžiosios traukiasi į gelmę. Tokia situacija ir buvo Uparte. Aš tai vadinu vėsesnio vandens efektu. O vasaros Iaikas prasideda tada, kai vandens temperatūra pradeda siekti apie 20 Iaipsnių ir ima nusistovėti. Tuomet veikia Iabai svarbus faktorius, kurį mokslininkai pavadino Iydekos gyvenimo metabolizmu. Lydekos ima "grumtis" su greitu energetinių atsargų eikvojimu, kuris auga kylant vandens temperatūrai, o tai joms sukelia stresą. Tuomet Iydekos, ypač stambiosios, ima ieškoti šalto vandens zonų. Šiltomis vasaromis Iydekos Ieidžiasi į tokias gelmes, kur dar randa deguonies. Štai tuo ir paaiškinamas dėsningumas, kad vasaros Iaikotarpiu Iydekų (ir ypač stambiųjų egzempliorių) reikia ieškoti šalto vandens zonose. Kaip pavyzdį paminėsiu, jog tai ypač būdinga Dusios ežere. Pasak vietinių meškeriotojų, ateina didžiųjų voblerių metas. Tada velkiaujama išilgai sietuvų, išleidžiant net 200 metrų valo, kad dideli 18-35 cm vobleriai panertųį į 10-15 metrų gylį. Tuomet juos ten aktyviai graibsto penkių ar dešimties kilogramų Iydekos. Pastaruoju metu šio ežero žvejų tarpe populiariausi firmos "Salmo" didieji vobleriai "Perch" bei "Pike" imituojantys ešerį ir Iydekaitę (maždaug 100-150 gramų žuveles). Ypač intensyviai maitintis Iydekos yra priverstos sekliuose ežeruose - juose vandens temperatūra aukšta, ir jos nuolat jaučia energetinį badą. Beje, tokiuose ežeruose Iabai retai pasitaiko stambių Iydekų, nes jos gyvena daug trumpiau ir nuolat jaučia maisto stygių. Gerai pažįstantiems ežerą meškeriotojams surasti Iydekas vasaros Iaiku daug Iengviau nei naujokams. Pirmiausia todėl, kad jie gerai žino, kur yra giliosios sietuvos, o antra, per daugelį žūklės sezonų jie jau iš patirties žino, kur tuo metu jos Iaikosi. Patarimas ieškantiems "nežinomų žemių" Iabai paprastas: būtų didelė Iaimė rasti ežere tokias vietas, kur muša šaltiniai. Tai šalto vandens zonos. Ten, net ir palyginti nedideliame gylyje, galima aptikti trofėjinių Iydekų. Žūklei būtų ne pro šalį rinktis tokius ežerus, kurie yra palyginti gilūs, o atabradai trumpi. Mažiau įšilusio vandens sluoksniuose palei povandeninius šlaitus visada "ganosi" pakankamai Iydekų. Situacija upėse, ypač šaltavandenėse, žinoma, yra kiek kitokia. Šaltavandenėse upėse Iydekos beveik visada Iaikosi tokiose vietose, kur yra geros slėptuvės ir patogu tykoti grobio. Na, ir, žinoma, kur to grobio yra. Štai, sakysim, Šventojoje vasarą Iydekos beveik visada Iaikosi arba žolėtose vietose, kur tarp vandens augalų yra giIesnės sietuvėIės, arba kelmuotose, kerplėšuotose duobėse, kurių dugnas dažniausiai smėlėtas. Būtent Šventojoje man teko gaudyti Iydekas viduryje putojančio slenksčio, kur srovė nešdavo net sunkiausią dugninės svarelį, neleisdama jam niekur užsikabinti. Gyvą žuvelę užmesdavau į tą srovę būtent dugnine ir po kurio Iaiko pajusdavau, kad srovės nešamą masalą griebdavo žuvis... Kai pavyko ištraukti pirmąją, Iabai nustebau pamatęs, jog tai - Iydeka... Juk tikėjausi soIidaus šapalo...
O kokie gi masalai tinka šiuo Iaikotarpiu? Šį spiningavimo metą galima apibūdinti kaip smulkių masalų Iaiką. Išskyrus Dusios fenomeną, kur Iydekos ypač susidomi stambiaisiais vobleriais, beveik visur margašonės ima domėtis visai menkais antro numerio "mepsais", nedideliais 6-9 cm vobleriukais, o ypač - tvisterio tipo masalais. Metančioms dantis Iydekoms, matyt, imponuoja jų minkštas kūnelis. Tuo metu daug dėmesio reikia skirti tvisterių modeliui ir spalvai. Sakysim, "apyvasariu", skaidrėjant vandeniui dominuoja baltos, geltonos, raudonai baltos spalvos masaIai. Šiltuoju sezono metu reikia nevengti ne tik rusvų, žalsvų, bet ir juodų tvisterių. Štai garsiajame Lavyso ežere Iiepos mėnesį iydekos mielai griebia skaidrią ryškiai žalią žuvytę, tačiau būna dienų, kai jos itin vertina juodą dėlę. Tai - ''Means'' tipo masalas, Iabai efektingai plazdantis vandenyje. Pakrantės zonoje Iabai dažnai sėkmingos būna ''Aglia'' tipo blizgutės. Prieš porą metų Alaušo ežere gaudydamas ešerius netikėtai aptikau, jog Iydekos su dideliu apetitu vaikosi "Aglia Red Dots" Nr.2, o trečio numerio jau nebe taip žvalgosi. Taip tęsėsi visą sezoną, kol atšalo vanduo. "Long" tipo sukriukės tuo metu yra efektyvios Nemune, tačiau žymiai didesnės - 4,5 numerio. Taip yra, matyt, dėl palyginti drumsto šios upės vandens. Įdomiausia yra tai, kad senvagėse vanduo nuskaidrėja, ir čia iydekos kartu su ešeriais čiumpa visai nedideles blizgutes. Ypač tinka emaliuotos, dažytais paviršiais blizgės (kaip ''Black Furry''). Rasti tinkamą masalą - vienas svarbiausių sėkmingos žūklės faktorių. Kartą Minijoje teko beveik visą dieną tuščiai bandyti įvairius masalus, kol iš tolimiausio dėžutės skyrelio išėmiau man atrodžiusį mažiausiai tinkamą tvisteri žaliu kūneiiu ir raudona uodegėie. Jau po kelių metimų sietuvoje užkibo ešerys ir paeiliui dvi Iydekos. Laiko žvejoti buvo Iikę nedaug, bet ir per pusantros valandos sugebėjau suvilioti dar tris Iydekas. Kitą dieną žūklės scenarijus pasikartojo. Padariau išvadą, kad šis masalas ypač tiko neskaidriame "žydinčiame" vandenyje...
...Bangos iš Iėto sūpavo valtelę paIei vieną Platelių salų. Jau kokią vaIandą keičiau masalus, bet kol kas jie tik gražiai refleksavo gelmėje. Įžiūrėti juos galėjau penkių-šešių metrų gylyje, bet niekas jais nesidomėjo. Vėjas nuginė valtelę prie salos rago, kur arčiausiai kranto prieina į gelmę nyrantis šlaitas. Žiūrėjau į masaių dėžutę ir niekaip negalėjau išsirinkti. Akis užkliuvo už senos savo darbo vartiklės, kurios žalvarinis paviršius nuo iaiko buvo beveik juodas. Užmečiau blizgę išilgai kranto, Ieidau jai nuskęsti ir ėmiau sukti ritę. Staiga smūgis. Tikras, stiprus ir ilgai Iauktas smūgis. Pakirtau, ir gelmėje auksiniais šonais sušvysčiojo Iydeka. Kai dvikilograminė atsidūrė valtyje, vėi nuplaukiau į tą vietą, iš kur mečiau masalą. Po antro metimo viskas pasikartojo: vėl smūgis gelmėje. Ši Iydeka buvo puskilogramiu svaresnė. Netrukus užkibo ir trečia, bet šios ištraukti nepavyko…
Ta žūklė man nuolat primena, jog net vidurvasarį nedera pamiršti vartiklių.
... Kartais jos būna labai efektyvios. Dar vienas pastebėjimas: reikia atidžiai susipažinti su kibimo periodų paros metu kalendoriais, paremtais atoslūgių bei potvynių įtaka žuvų aktyvumui, ir būtent juose nurodytais laikotarpiais intensyviausiai meškerioti. Man jie Iabai padeda. Laiku išplauki, Iaiku parplauki. laikas neina tuščiai. O galiausiai - žinai, kad būtent dabar reikia bandyti masaius, nes net ir "juodžiausios nekibos'' metu žuvis būna aktyvesnė. Vasara - Iabai įdomus metas. Tai Iaikas išmėginti meistriškumą. Kaip sakydavo mano mokytojas dėdė Jonas, po neršto Iydeką kiekvienas šlapianosis gali sugauti, bet kur kas įdomiau ištraukti gerą žuvį, kai kiti blizgėm vandenį piaka ir vaikšto tuščiais krepšiais nežinodami, kad Iydeka kimba kitoje vietoje ir kitu Iaiku. Iš šių jo žodžių norėčiau padaryti vieną išvadą: vasarą geriausia meškerioti ir eksperimentuoti tuose vandens telkiniuose, kurie geriausiai meškeriotojui žinomi. Naujų vietų paieškoms protingiau palikti "apyvasarį'' ir rudenį, kai lydekas Iengviau aptikti ir sugundyti...
"Meškeriotojas", Nr. 7 (10), 1996 m. liepa Viktoras Armalis Kartą kilo ginčas: kas efektyviau - vobleris ar "mepsas"? Kaip įprasta tokiais atvejais, ginčijamasi ir argumentuojama buvo prie laužo po sočios žuvienės ir išlenkus keletą taurelių karčiosios… Regis, iki rytdienos žūklės aistros turėjo aprimti, tačiau kaip tik rytą abu pagrindiniai ginčininkai nutarė praktiškai įrodyti savo teiginius. Vienas demonstratyviai į valtį pasiėmė tik voblerius, o kitas - tik sukriukes… Permatoma lyg šilko suknia migla iš tyko sūkuriavo virš ežero, kurio paviršių jau ėmė ribinti bundančių žuvų ratilai. Trys valtys nusiyrė į skirtingas puses. Palaukiau, kol anos dvi pasislėpė už meldynų ir užmečiau savo tradicinę "sistemą", kurią labai dažnai naudoju liepos mėnesį. Tai geltonas arba baltas 3-7 cm (labai retai 10 cm) tvisteris su 5-7 g galvakabliu, kuris tvirtinamas prie V raide išlenktos sistemėlės su sukriukės lapeliu. Vandenyje šis įnagėlis plaukia taip, kad virš tvisterio visą laiką sukasi miniatiūrinis lapelis. Po pusvalandžio tuščių metimų nutariau pradėti eksperimentuoti, nes lydekų kibos laikos jau buvo atėjęs, bet Ūkojo margašonių racione, matyt, vyrauja ypatingesni spalvų deriniai. Geltoną tvisterį pakeičiau taškuotu žaliu su geltona uodega. Ir štai sėkmė - grybštelėjo poros šimtų gramų lydekaitė. Pasižymėjau šį faktą dienoraštyje, o lydekutę paleidau. Taigi teisingas masalas atrastas. Dabar galėjau ieškoti ties stačiais povandeniniais šlaitais, kur baigiasi atabradai. Inkarėliu matuodamas gylį, radau tokį nuolydį ir sustojau. Keli metimai išilgai šlaito buvo tušti, bet netrukus masalą kažkas pristabdė, o po pakirtimo su didele jėga trūktelėjo. Spiningas gerokai išlinko, kai solidi žuvis metėsi į šoną. Dingtelėjo mintis, kad pasiėmiau į žūklę pernelyg Iengvą kotą, todėl skubiai atleidau stabdį ir pakėliau inkarą. Žuvis atkakliai veržėsi į gelmę, o kartais suko didelius ratus po valtimi. Atrodė, kad ji jau pailso, todėl pabandžiau pakelti ją į paviršių. Pagalvojau, kad ji bus ne mažesnė kaip septynių kilogramų. Sulig ta mintimi galiūnė netikėtai atitrūko. Ne veltui galioja nerašyta žvejų patarlė: nesverk žuvies, neištrauktos į krantą. Teko vėl grįžti prie povandeninio šlaito ir tęsti žūklę, nors ūpas ir krito. Pasislinkau išilgai kranto jau kokius penkis šimtus metrų, o grybšnio nė vieno. Dar metimas. Ir vėl viskas įvyko netikėtai. VėI ilgai galynėjomės, kol žuvis pailso. Tik šį kartą man pavyko pakelti ją į paviršių, nes kablys buvo patikimai įsmigęs į viršutinę Iūpą. Suprantama, jog ši Iydeka buvo žymiai mažesnė. Svarstyklių skalė parodė tris su puse kilogramo. Perplaukiau sąsiaurį jungiantį dvi ežero dalis. Ėmiau mėtyti patį mažiausią ''Swing Minnow'' modeliuką palei Ielijų atvašyną, kur turėjo būti ešerių - kartkartėmis gyvu sidabru pažirdavo iššokusros iš vandens žuvytės. Minėtasis masalas yra ''Martin'' tipo sukriukės ir riperio kombinaciia. Man sėkmingiausias žalsvos žuvytės su sidabriniu Iapeliu derinys. Po keleto metimų pajutau gana stiprų smūgį. Tai buvo visai nepanašu į ešerį. Žuvis žaibiškai išvyniojo keliolika metrų valo ir aprimo. Tačiau neilgam: kai pabandžiau traukti, ji vėl staiga metėsi į gelmę. Nežinojau, koks čia dugnas, neturėjau ir menkiausio supratimo apre galimas čionykščių Iydekų slėptuves, tad ėmiau ją kelti į paviršių su jėga. Netrukus tarp smulkių bangelių suputojo galingas verpetas. Lydeka apteškė mane ir vėl nunėrė į gelmę. Šį kartą jau nesielgiau taip neapdairiai, nes Iydeka buvo akivaizdžiai stambesnė už antrąją. VėI pasisekė, kad kablys įsmigo patikimai, o nuo Iydekos dantų valą saugojo plieninis pavadėlis. Egzistuoja daug nuomonių apie pavadėlio reikšmę ir jo naudojimo trūkumus, kuriuos čia ir reiktų paminėti. Visiškai teisinga, kad pavadėlis gerokai vargina meškeriojant smulkiais masalais. Sakysim, nulinio numerio ''mepsu'' meškerioti su pavadėliu iš plieno yra varginantis užsiėmimas, nes masalas Iengvesnis už pavadėlį ir nuolat reikia rūpintis, ar "užsives" blizgutė. PavadėIis daro įtaką voblerio ''darbui''. Tačiau visada galima rasti optimalią kombinaciją. Tam reikia turėti įvairių pavadėlių. Blizgei, tvisteriui visada galima panaudoti klasikinį plieninį arba volframinį pavadėlį, tik reikia pasirinkti optimalią spalvą - sidabrinę, žalią, juodą. Skaidriame vandenyje Iabiausiai nepastebimas yra žalias pavadėlis. Pavasariniuose vandenyse puikiausiai tinka sidabrinis. Tamsiame - juodas. Nūnai kai kurie meškeriotojai pavadėlius jau dažo ir mėlynai, ir fluorescuojančiomis spalvomis, bet svarbiausia pavadėlio savybė yra jo tvirtumas. Nuo to priklauso jo svoris. Kuo pavadėlis lengvesnis, tuo geriau vandenyje elgiasi masalas. Patiems lengviausiems masalams galima panaudoti savo darbo pavadėlius iš "Dyneema" klasės pintų valų. Pasigaminti juos iš suktuko, spynelės, šiek tiek siūlo ir klijų visai nesunku. Galima nusipirkti į virvutes panašių pavadėlių iš kevlaro, kriptono; į kai kurių rūšių pavadėlius įpinta plieno gijų. Tik reikia žinoti, kad toks pavadėlis neilgaamžis. Ištraukus keletą Iydekų, reikia jį gerai apžiūrėti, nes Iydekų dantys vis vien ilgainiui perpjauna, išdrasko polimerines gijas. Su tokiais pavadėIiais net ir Iengviausia sukriukė ar miniatiūrinis vobleris puikiai elgsis vandenyje. Taipogi svarbus yra ir pavadėlio ilgis: mažiausias tikslingas -10 centimetrų. PopuIiariausi yra 12-25 cm pavadėliai, o velkiaujant didelėje gelmėje pageidautini 30-50 cm pavadėliai. Didelės Iydekos atakos metu išsižioja plačiai, ne visada pirmu šuoliu sugriebia masalą, todėl jos gali per klaidą grybštelti valą. Ir atrodys, kad jis perpjautas skustuvu.
Pagaliau ir antroji tos dienos Iydeka atsidūrė graibšte. Tai buvo keturkilograminė žuvis. Pasileidau dreifuoti, ir bangelės pamažu ginė mano valti atgal, mūsų stovyklavietės Iink. Trumpam stabtelėdavau prie sėklių. (Juos aptikti visai nesunku net ir be echoloto. Reikia tik neištraukti inkarėlio: palikus jį kyboti po valtimi kokių 3-4 metrų gylyje, jis pats užsikabins už sėkIiaus.) Kol grižau, pavyko pagauti dar keturias Iydekas, bet jos buvo nestambios, tad nukeliavo atgal į vandenį. Netrukus pasirodė ir pirmoji mano kompanionų valtis. Voblerių šalininkas į krantą išIipo švytėdamas. Jo pintoje kraitelėje gulėjo trys Iydekos, iš kurių didžiausia buvo kilogramo ir septynių šimtų gramų. Tačiau ir sukriukių garbintojas tądien neatsiliko: irgi trys Iydekos, dvi - daugiau kaip kilogramo. Praėjo jau pora metų, bet jųdviejų ginčas dar neišspręstas, nes jį Iydi permaininga sėkmė. Teisingiausia šią problemą formuluoti kiek kitaip. Nėra ir negali būti, kad koks nors masalas turėtų absoliutų prioritetą prieš kitus. Tiesiog egzistuoja tiesioginė masalo panaudojimo priklausomybė nuo žūklės būdo. O pastarąjį Iemia atmosferiniai, sezoniniai faktoriai, bet svarbiausia - vandens telkinio tipas. Jau minėtame Lavyso ežere pagrindinis masalas - vobleris. Pirmiausiai todėl, kad čia reikia ieškoti dideliame plote po Iėkštą dugną intensyviai migruojančių paskui žuvelių būrius Iydekų. Dusioje voblerių panaudojimas Iabai efektyvus todėl, kad velkiaujama dideliame gylyje palei povandeninius šlaitus. Apskritai, jei reikia velkiauti, - vobleris nepakeičiamas. Bet sekliame ežere velkiavimas Iabai neefektyvus, nes valtis baido žuvi, ir ji dar nespėja atsikratyti įtarumo, kai virš jos slėptuvės pasirodo viliojantis kąsnelis. Tokiose vietose tinka nekliūvanti už žolynų ''long'' stiliaus sukriukė arba Iengvutis tvisteris (geriausia dar ir su plaukiančiu galvakabliu).
Prioritetas skiriamas tam masalui, kuris yra tinkamiausias tam tikromis sąlygomis. O tai tiesiogiai susiję su teisingo meškeriojimo sąvoka. Juk gaIima bet kur bandyti visus masalus, ir kuris nors iš jų pasirodys tinkamiausias, jei tik užteks žūklės Iaiko. Bet daug maloniau ir geriau iš karto rinktis tą masalą, kuris bus efektyviausias. Būtent menas skirti prioritetą kuriam nors masalui, atsižvelgiant į eilę faktorių, ir vadinasi teisingu meškeriojimu. Gerai, kai vandens telkinys žinomas, kai žinai, kokiu sezono metu kokius masalus naudoti. Daug sunkiau šiuos dalykus nuspėti iš pirmo sykio. Vienas užduotį palengvinantis patarimas yra toks: masalo dydis turi būti parinktas pagal sezono metą. Štai Iiepą reikia naudoti mažesnius nei įprasta masalus. Lydekos ne tokios dantingos, jau atsigavusios po nerštų, todėl gundosi ir visai menku užkandžiu. Liepos mėnesį stambiosios Iydekos mielai griebia nulinį ''mepsą'' arba 5 cm tvisterį, kurie kitomis sąIygomis skirti tik vidutiniokui ešeriui. Jau daugelį metų Iiepos mėnesį mano Iabai patikimas masalas yra antro numerio '' Aglia Redbo'', dažniausiai auksinės spalvos. Ši masalą sėkmingai naudoju ir Kuršių mariose, ir Minijoje, ir Luodyje, ir Alauše, ir dar daugelyje kitų vietų. Vietiniai žvejai, pamatę mano masalą dažnai vien galvomis kraipo ir tvirtina, kad Iiepą Iydekos griebia tik gyvą žuvelę. Tačiau mano Iaimikiai akivaizdūs. Manyčiau, kad šį dėsningumą galima suformuluoti taip: šiltuoju metų laiku galioja Iydekinių masalų miniatūrizacija. Orams ir vandeniui vėstant reikia naudoti vis stambesnius masalus. Ypač rudenį, kai lydekos prieš užšalant vandeniui labai intensyviai kaupia jėgas žiemai. Kiekviena taisyklė turi išimčių: yra nutikę net taip, kad ežere, kur puikiai ''dirbdavo'' mano miniatiūriniai masalai, nepagavau nieko. Visai atsitiktinai, sakyčiau, tiesiog iš nevilties, pabandžiau "Hi-Lo" voblerį. Irgi atsitiktinai parinkau jį žalsvų tonų, bet lapelį atlenkiau taip, kad vobleris šokinėjo iš vandens. Ir patyriau iki tol neregėtą sėkmę! Žolėtose vietose, kur negalėdavau panaudoti beveik jokio masalo, ir visai nedideliame gylyje puikiai kibo Iydekos, vos tik vobleris keletą kartų supukšėdavo vandens paviršiuje. Taigi visada reikia Iaikyti "mazgelį atminčiai", nes kas buvo gerai 10 metų, ateityje gali būti visiškai neefektyvu, nes daug kas keičiasi ir vandens telkinio, ir pačių žuvų gyvenime. Tai tinka ir tiems žvejams, kurie pripažįsta tik savo darbo masalus. Tai, kas buvo pasakyta, anaiptol nereiškia, jog neverta pasigaminti ypatingos savo sukriukės... Kaip tik atvirkščiai - meškeriotojas turi nuolat eksperimentuoti, o tuo Iabiau "bendraudamas" su tokia įnoringa žuvimi kaip Iydeka. Paprasčiausiai nebūtina iškelti į padebesius kokio nors savo rankomis išdrožto voblerio. Juk dažniausiai toks autoritetingas žvejys tvirtina: "Va, aš tai turiu voblerį - jokia lydeka neatsilaiko''. Teisybė. Jam pavyko pasigaminti itin sėkmingą daikčiuką, bet jis ir pats nežino, kodėl tas daikčiukas yra toks išskirtinis. Pabandyk paprašyti padaryti kitą tokį patį - dažniausiai nieko neišeis. O taip yra todėl, kad maždaug kas tūkstantasis savo darbo masalasyra idealus. Tačiau serijinė jų gamyba neįmanoma, nes vienas nepakartoja kito. Firmose gaminamų masalų pagrindinis privalumas yra tas, kad jie beveik identiški, o tai sutelkia galimybę praradus vieną masalą įsigyti kitą; ir dar būti tikram, jog tas masalas "dirbs" taip, kaip ir anas. Aš irgi turiu keletą unikalių sukriukių ir netgi vieną voblerį, kuris yra tikrų tikriausias gamybos brokas. Vandenyje jis tuoj virsta ant šono. Tačiau nuvirtęs puikiai imituoja pamuštą žuvelę ir plaukia pačiame paviršiuje šonu. Aš jį išnaudoju sekliose vietose,kur lydekos tyko negaluojančių žuvelių. Vieną sykį 100 metrų atkarpoje juo pavyko ištraukti keliolika Iydekų, tarp kurių buvo ir vos didesnių už patį masalą. Tačiau tokio masalo naudojimas yra labai specifinis: dažniausiai jis efektyvus tada, kai į kitus masalus lydekos nekreipia jokio dėmesio. Kaip orientuotis masalų dėžutėje? Kaip minėjau, geriausia "neužsiciklinti", t.y. neskirti ypatingo dėmesio kokiam nors vienam ar vieno tipo masalui. Ir dar labai svarbu - spalva, bei masalo elgesys vandenyje, sužadinantis lydekai norą pulti grobį. Dauguma mūsų meškeriotjų yra konservatyvūs ir renkasi tokius masalus, kurių spalva imituoja natūralius atitikmenis gamtoje. Tačiau ši iš dalies teisinga taisyklė turi išimčių.
"Meškeriotojas", Nr. 8 (11), 1996 m. rugpjūtis Viktoras Armalis

[Tadas]

Paskutiniai brūkštelėjimai apie margašonės plėšrūnės gaudymą
Ši pasakojimo apie lydekų gaudymą dalis yra paskutinė. Bent kol kas. Tegu tai, kas dar bus patikrinta ir susigulės, lieka kitiems metams. Taip nusprendžiau žingsniuodamas palei bevardį upelį pačioje Ažvinčių girios gūdumoje. Virš skaidraus kaip krištolas vandens sutuoktuvių šokius šoko milijardai vabzdžių. Žuvys, paskatintos šio gyvybės pliūpsnio, prarado bet kokią nuovoką ir baimę. Kilograminiai šapalai nė kiek nesislėpdami su didžiausiu triukšmu nuo paviršiaus rinko vabzdžius, tęsiančius savo genties gyvybės siūlą. Upelėje mirgėjo daugybė veidrodukų - aukšlės, kuojos, raudės, net ešeriai kilo iš slėptuvių ir gardžiavosi Iakiais. Net ir pašėlusiai atsargiai žengdamas, iš pakrantės vandenžolių pabaidydavau lydekų. Ir visai mažų -sprindinių, ir kiIograminių... Jos Iyg žalsvos torpedos čiūžteldavo į vagos vidurį ir sustingdavo prie kokios nuskendusios šakos, šiekšto, akmens, o paskui vėl grįždavo į pakraščius. Mačiau, kad Iydekos tolydžio atakuodavo užsimiršusias nuo grandiozinių vaišių žuvis. Akivaizdu buvo, kad grobį jos rinkosi kuo gardesnį, kuo Iabiau viliojantį. Mano metimai kol kas buvo nesėkmingi. Atsisėdau ant kelmo prie nedidelio, vos poros kvadratinių metrų užtakėlio, nosį papuošiau poliarizuotais akiniais ir ėmiau stebėti. Šiame užtakėlyje visada tūnodavo viena arba dvi Iydekos. Dažniausiai - vidutiniokės, nes gylio buvo ne per daugiausia. Tad ir dabar netrukus pamačiau Iydekioką. Puskilograminį. Lyg nedidelė submarina jis pakilo nuo dugno ir žaibiškai sugriebė stambią aukšIę. Po kiek Iaiko ataka pasikartojo, ir dar viena žuvis dingo Iydekos žabtuose. Sėdėjau ir galvojau, ką tokiu atveju pasiūlyti Iydekai, kad ji nedvejodama pultų masalą. Peržvelgiau vieną "piniginę" su blizgėmis, antrą ir kampe pamačiau senokai benaudotą firmos "Hedon" vobleriuką, ir forma, ir spalva imituojantį raudžiukę. Naudojau jį retokai, nes vobleris blaškydavosi į šonus, ir stabilaus kibimo dienomis, matyt, tai keldavo Iydekoms abejonių. Tačiau šiandien tiesiog paklaikusios nuo Iakių šokio žuvys elgėsi būtent taip: švysčiojo paviršiuje vos ne mėšlungiškal, besistengdamos sugriebti vieną, antrą, trečią vabzdį iš karto. Atsargiai užmečiau, paplukdžiau vobleriuką dar kiek žemyn ir ėmiau traukti. Vienas, antras, trečias metimas, bet rezultatas - kaip ir anksčiau. Ketvirtojo traukimo metu vos įplaukiantį į užtakėlį vobleriuką žaibiškai atakavo Iydeka. Tik žymiai didesnė už mano susektąją. Su vobleriuku nasruose tuoj pat nėrė po šiekštu. Stegiausi išvengti didesnio triukšmo ir sumaišties, kurį galėjo sukelti įnirtinga dvikova, todėl pakirtau ir tuoj pat atIeidau valą. Lydeka sureagavo taip, kaip ir maniau: tuoj pat nėrė iš slėptuvės ir pasileido žemyn. Aplenkiau užtakėIį, įsibridau į vagą ir po neilgos kovos sugriebiau Iydeką už pažiaunės. Apsižvalgiau.Tik keli raibuliai, kuriuos srovė nunešė žemyn, Iiudijo apie pirmąją sėkmę. Tykiai grįžau į ankstesnę poziciją ir vėl paleidau "keistąjį" (kaip man iki šiol atrodė) voblerį. Netrukus juo susigundė ir pirmoji Iydeka. Ją nuvarginau ir ištraukiau tokiu pat būdu. Visada žvejojant nedideliuose upeliuose ar bent jau ten, kur įmanoma įsibristi, patarčiau dvikovą su bet kokia žuvimi užbaigti įsibridus. Tai apsaugo nuo daugelio netikėtumų, kuriuos gali iškrėsti žuvis, paskutinę akimirką šokusi po kerplėša, akmeniu, kranto pagrauža, kur virpa šaknų raizgulynai.
Kartą žvejojant Merkyje mano "Long" staiga atakavo didelė lydeka. Penkiakilograminė. Tokios "ant koto" neiškelsi. lr kibo ji visai nebūdingoje vietoje - beveik viduryje vagos, kur stipri srovė skalavo seną kelmą. Paprastai čia Iaikydavosi upėtakiai. Stovėjau ant pusantro metro skardžio. Įsibristi jokios galimybės. Sietuva. Atvedžiau Iydeką prie kranto, bet visi bandymai ją nuvarginti ir užvilkti į viršų baigėsi nesėkmingai... Galiausiai lydeka atsikabino. Kiek palaukiau ir vėl užmečiau. Tikėjausi, kad Iydeka nebus toli pasislėpusi. Ir neapsirikau. Galiūnė vėl griebė blizgę. Tik šįkart pasielgė kitaip - ėmė kiek įkabindama plaukti pasroviui. Apeiti krantu negalėjau. Krūmų atvašynas. Pamažu vis dėlto atvedžiau ją vėl prie kranto, bet ir vėl atsikabino. Užmečiau iš naujo, tik šį kartą - vidutinį "Big" klasės voblerį. Ir visai netikėtai lydeka vėl griebė. Tačiau dabar elgiausi kiek kitaip. Atsiguliau ant kranto. Ne taip jau paprasta tokioje padėtyje sukti ritę ir bandyti suvaldyti žuvį, bet kitos išeities nebuvo. Gerai, kad spiningas buvo klasikinio tokioms upėms ilgio - 2.10 m. Žuvis jau blaškėsi tiesiai man prieš veidą, bet vis trūkdavo kokių dešimt centimetrų, kad galėčiau ją sugriebti. Pasilenkiau žemyn kiek galėjau, nors ir jaučiau, kad balansuoju ties riba - tuoj nusiversiu į vandenį. Ir žuvį šiaip ne taip sugriebiau, tačiau iškilo kita problema - kaip su Iaimikiu pasikelti? Jei atsiremsiu ta ranka, kurioje spiningas, į ritę paklius smėlio. Tad beliko atleidus valą išmesti spiningą į pievutę. O tada Iyg žaltys atbulas užsirangiau ant skardžio... Tai buvo vienintelis Iaimikis tądien... Upėse Iydekų gaudymas gerokai skiriasi nuo ežerinio. Ir universalių meškeriotojų, kurie vienodai mėgtų spiningauti tiek upėje, tiek stovinčiame vandenyje, yra nedaug. Kokie svarbiausi gaudymo upėse ypatumai? Pirmiausia, čia Iydekos iŠsidėsto netolygiai. Ežere jos gali pasklisti visur, kur tik yra pakankamai maisto, gali migruoti paskui viliojantį užkandį, gali susibrukti į atabradus medžioti varlių. Upėje tokios migracijos yra daug retesnės, nes lydekos čia po neršto renkasi gyvenamąsias vietas, t.y. slėptuves. Jos turi būti patogios tykoti, tūnoti, nepriklausomai nuo to, kiek aplink yra maisto. Laikui bėgant pastebėjau, kad jos atlieka netolimas dienos migracijas. Labai dažnai būna, kad rytą, kol lydeka dar "žiovauja'', ją galima užtikti slėptuvėje, o štai dienos metu ten tuščia. Vakare vėl yra šansų sutikti lydeką jos slėptuvėje. Sakysim, tuo yra paremtas Iydekų gaudymas žuvele. Ne kartą esate pastebėję, kad vietiniai žvejai, suprantama, gerai žinantys lydekų slėptuves, apeina jas ankstėliau, ir grįžta su šiokiu tokiu laimikiu, tarkim apie 11 val. ryto. Esą dabar lydekos jau nebekimba. Atvirkščiai - kaip tik upėje jos yra žymiai mažiau įnoringos, nes maisto reikia ieškoti daug intensyviau. Tik dieną Iydekos išplaukia apžiūrėti savo teritorijos, ir ją galima rasti gana toli nuo slėptuvės. Bet tai galima padaryti tik spiningu. Žuvele didelių upės plotų neapgaudysi. Vakarop Iydekas jau sunku aptikti palei seklumas, duobutėse už žolių juostų, kur jos paprastai medžioja. Vakarop Iydekos ieško savo slėptuvių duobėse, palei kerplėšas už akmenų. Ten tykesnis vanduo, ten poilsio zona. O dieną jos nesibaido ir stiprios srovės, jei tik ten yra grobis.
Štai akivaizdus pavyzdys. Kartą žvejojau Šventojoje. Vienas bičiulis man nurodė vietą, kur teoriškai turi būti ūsorių. Gaudyti juos patarė slenkančia dugnine, o masalui naudoti gružliuką. Rėva buvo tikrai įspūdinga: stipri srovė, kai kur kyšojo akmenys. Užmečiau ir pamažu pradėjau Ieisti masalą tolyn. Kai gružliukas plaukė maždaug rėvos viduriu, pajutau staigų smūgį. Netikėta Iaimė nudžiugino, ir tikriausiai pernelyg stipriai bei staigiai pakirtau - žuvis atitrūko. Gružliukas ant kabliuko atrodė apgailėtinai - sumaigytas, suplėšytas. Užmečiau vėl. Tik šįkart Iaukiau, kiek reikėjo. Ir pakirtau tada, kai žuvis ėmė neskubėdama plaukti rpieš srovę. Vanduo užvirė. Gylis toje vietoje buvo ne daugiau metro. Žuvis žvake šoko iš vandens. Nustebau pamatęs, jog tai anaiptol ne ūsorius. Po įvairių manipuliacijų tarp akmenų per stiprią srovę pagaliau atvedžiau laimikį prie kranto. Nustebimas buvo dar didesnis, kai išvydau dvikilograminę lydeką. Ir pačioje srovėje, gurguliuojančiame tarp akmenų vandenyje jos kibo visą pusdienį. O vakare, kai grįžau su nauju gružliukų kibirėliu, Iydekų jau neužtikau - tąkart ėmė kibti ūsoriai. Dabar tai galiu paaiškinti paprastai: Iydekos buvo pakilusios iš slėptuvių medžioti, o vakare nuplaukė ilsėtis į tykesnes vietas. Tad meškeriojant upėse reikia Iabai aiškiai skirti Iaiką, kada Iydekos slėptuvėse, o kada pasirodo ten, kur jų mažiausiai Iauki. Žinoma, rudeniop šios migracijos tampa vis retesnės. Lydekos ima burtis sietuvose. Juoba kad ten ima burtis ir kitos žuvys. Reikia atkreipti dėmesį ir į masalus, kurie naudojami spiningaujant upėje. Pirmiausia voblerius reikia rinktis ''lėtesnius", nes upėje veikia srovės. Net ten, kur vanduo, atrodo, beveik stovi. O atsirinkti tokius voblerius galima dviem būdais. Pirmasis - tiesiog bandyti. Antrasis - rinktis voblerius su siauresniais Iapeliais, t.y. tokius, kurie nuneria ypač giliai, nes kitaip teks gaudyti tik šiekštus. Tvisteriai upėse yra mažiau aktyvūs, nes paprastai jie Iydekos atakos zonoje būna gana trumpai. Kol Iydeka ''mąsto'', jį jau tenka truktelėti. Tiesa, didelėse sietuvose rudenį juos reikėtų bandyti drąsiai. Svarbiausias upinio spiningautojo ''ginklas'' -sukriukės. Čia rečiau naudojamos sukriukės su švino galvutėmis, sakysim, "LUSOX" tipo. Daug geriau tinka tos, kurias srovė pakelia ir Iaiko virš dugno, nes masalą reikia traukti kiek galima Iėčiau, kad jis pro Iydekos atakos zoną ne plauktų, o slinktų. Tai - "Aglia", ''Vibrax'' serijos įvairių spalvinimų sukriukės, ''Long'' tipo - ypač pasiteisinančios žolėtose, kerplėšuotose vietose. Reiktų turėti ir neužsikabinančių blizgių. Tai firmų "Hedon", "Luhri Jensen'', ''RapaIa'' "Spoon" tipo blizgės su vienšakiu kabliuku.
Praėjusiame numeryje pasakojimą apie Iydekų gaudymą baigėme trumpu pamąstymu apie masalų spalvas. Kadangi upėje masalų spalvinimas irgi turi didelę reikšmę, tai šį pamąstymą pratęsime. Kaip jau minėta, dauguma mūsų gana konservatyvūs ir renkasi tokius masalus, kurių spalva daugelį metų yra tradicinė arba kurie imituoja natūralius atitikmenis gamtoje. Tai ypač pasakytina apie voblerius. Tačiau sėkmingai, o neretai ir sėkmingiau nei kitais, galima žvejoti įvairių fantastinių atspalvių masalais. Štai akivaizdus pavyzdys. Sakykit, ką imituoja masalas, nudažytas taip: pusė balta, pusė raudona? O tokiu deriniu jau ne vieną dešimtmetį spalvinamos blizgės - ir vartiklės, ir sukriukės, ir vobleriai, o dabar jau ir tvisteriai. Beje, šio sezono patirtis pirštu prikišamai parodė, kad būtent tokio spalvinimo tvisteriai buvo sėkmingiausi beveik visose Lietuvos dalyse visą pavasarį ir didelę dalį vasaros... Manau, kad visai neblogai jie pasitarnaus ir šį rudenį. Tikriausiai net ir po pirmųjų rudens šalnų, kai Iydekos trauks į pakraščius medžioti žiemos migių beieškančių varlių. Suprantama, jog nėra reikalo išradinėti dviračio, jei, išplaukus į žūklę, Iydekos normaliai griebia tradicines vartikles - baltas, vario arba aukso spalvos, tai jomis ir reikia gaudyti. Tačiau jau bent poros sezonų patirtį turintis meškeriotojas puikiai žino, kad po valandos gero kibimo lydekos staiga ima ir praranda apetitą. Va, tada ir reikia pasitelkti į pagalbą sugebėjimą eksperimentuoti. Tokiais atvejais Iabai pravartu prisiminti netradicinių spalvų masalus. Priminsiu tokį dalyką - lašišos gaudomos tokių spalvų fantastinėmis muselėmis, kad net tropinių paukščių apdarai prieš jas nublanksta. Tokių muselių "užduotis" - suerzinti žuvį, imituoti jos palikuonių priešą... Matyt, spalvingieji masalai irgi veikia panašiai, erzina lydekų akį. Ir jos, savaime suprantama, bando tokiems masalams įkąsti, kad nesitrainiotų panosėje. Štai dėl šios priežasties kiekvienam meškeriotojui savo arsenale pravartu turėti spalvingųjų masalų. Pirmiausia tai sukriukės "Mepps" iš serijos "Black Furry". Šių blizgių išorinė arba abi Iapelio pusės yra juodos spalvos, o tame fone išdėstomi geltoni, raudoni arba fluorescuojantys taškai. Vandenyje šių besisukančių taškų mirguliavimas atrodo labai efektingai. Panašiai taškais yra išmargintas firmos "Salmo" vobleris "Beatle", kurio nardymas vandenyje primena kažkokio fantastinio delfinuko žaidimus...
Kartą Dūkšto ežere po pusiaudienio nesėkmių su patikrintais masalais paleidau į darbą šį tada man dar naują voblerį. Diena buvo vaiski, saulės spinduliai nutvieksdavo vandens sluoksnius iki trijų metrų gylio. Todėl intuicija paragino irkluoti į truputį gilesnius plotus. Iš pradžių truputį pavelkiavau, o paskui išmečiau inkarą palei meldynus, kur atabradas staigiai niro į gelmę. Jau pirmąkart užmetęs pajutau, kad prie voblerio kažkas lyg ir atsargiai prisilietė. Bet nebuvau tikras, kad tai žuvis. Kitas metimas abejones išsklaidė. Smūgis buvo stiprus ir energingas. Dvikilograminė Iydeka žiojo nasrus ir purtė galvą - voblerį ji buvo godžiai apžiojusi, ir abu trišakiai susmigo patikimai. Pabandžiau mėtyti kitomis kryptimis. Ir viskas vėl pasikartojo pajutau Iyg kokio sauso Iapo prisiIietimą, o kitu metimu žuvis jau energingai atakavo įkyruolį voblerį... Pakeičiau vietą, kai jau nebeturėjau nė vienos perspektyvios krypties naujam metimui. VėI pavyko ištraukti dar vieną lydeką. Deja, eksperimento negalėjau tęsti, nes teko irkluoti į krantą - buvome su bičiuliais sutarę, jog važiuosime apsižvalgyti dar prie vieno ežero patyrinėti naujų vietų. Bet išvadas tada padariau labai konkrečias: nėra reikalo pernelyg ilgai gaudyti vieno tipo masalu, jei jis tądien nepopuliarus. Renkantis spalvinguosius masalus, patartina skirti spalvinimą, skirtą jūrinei žūklei ir žūklei gėluose vandenyse. Nors tai, suprantama, sąlygiška, nes teko gaudyti Galvės ežere ir labai sėkmingai - vobleriu, kuris buvo nuspalvintas kaip skumbrės jauniklis. Pats spalvingiausias gėliesiems vandenims skirtas spalvinimas yra "Tiger" tipo. Tai reiškia, jog čia persipindamos, sudarydamos įvairiausius raštų derinius dominuoja juoda, geltona, raudona ir žalia spalvos. Tokio spalvų derinio gaminamos ir blizgės, ir vobleriai. Kiti, labiau paplitę, - jau minėtas pusiau raudonas, pusiau baltas (baltasis fonas dar gali būti dengtas žvynų imitacija), žaliai geltonas su juodu piešiniu, imituojančiu žvynų piešinį, raudonai geltonas ir įvairūs upėtakinių žuvų spalvinimą primenantys deriniai. Žaliai geltono spalvinimo (gali būti ir rudos spalvos intarpai) masalus derėtų pasirūpinti rudeniui, kai lydekos, kaip minėta, trauks į pakraščius. Vis dėlto į šiuos spalvų derinius, primenančius varles, rudenį jos reaguoja su deramu dėmesiu. Ypač tada efektingi storieji pačiame paviršiuje plaukiantys "Big" ir ''Midi'' tipo vobleriai bei ''Crazy CrowIer'' tipo masalai. Svarbiausia sulig pirmosiomis rimtomis šalnomis nepražiopsoti to momento, kai ežerai ims ruoštis žiemai, kai Iydekos ims aktyviai maitintis, kad sukauptų jėgų visada nenuspėjamai žiemai. Išplauki į ežerą ir apsižvalgai - jau retas ant bangų besisūpuojantis paukštis, jau vandenžolės ima Ieistis dugnan, jau meldų apvadai pakraščiais ima gelsti, o miškų miškai tolyje auksu, raudoniu nužerti, nutapyti. Dar tvyro pakrantėse migla - drėgna bei vėsi, ir valtis išnyra iš jos į atvirą plotą, ir Ieidi vėjeIiui Iengvai nešti tave palei meldynus... Pirmas metimas, antras. Keiti masalą. VėI metimai, vėl keiti masalą, ir Ieidi ji palei pat meldynų pakraštį. Staiga suraibuliuoja vanduo, galingos uodegos sukeltame verpete pradingsta vobleriukas, ir pajunti smūgj. Prasideda dvikova. Tai ta akimirka, dėl kurios važiavai gal net šimtą kilometrų, norėdamas nepraleisti šio amžinybę primenančio rytmečio, pajusti, kad yra vertybių, kurios neįkainojamos nei gramais, nei karatais. Tą akimirką tavo gyvenime egzistuoja tik tu ir tavo priešininkas. Ir galbūt jau įveiktą Iydeką paleisi atgaj į gelmę, prieš tai pažiūrėjęs jai į akis ir padėkojęs už viską, ką patyrei. Galbūt Iiks tik nuotrauka žvejybiniame albume, kuri ir pati gūdžiausią žiemos vakarą primins, kad ruduo buvo nepakartojamas. Kai galvoju apie Iydekas ir jų gaudymą, Iabai dažnai į galvą ateina mintis, kad žūklė tuo ir pavergia širdis, jog viskas joje yra nepakartojama. Tačiau išIieka aštrus kaip itališkas stiletas noras patirti ir pakartoti viską iš naujo. To siekdamas patiri dar gilesnių ispūdžių, dar rimtesnių minčių ateina į galvą. Bet visada pagalvoji apie amžinybę. Kol yra ežerai, kol jų gelmėje tingiai pelekus judina tavo svajonių žuvis, tol bus vyksmas. Visada. Žuvis ir meškeriotojas. Tai įvaizdis, kuris, man atrodo, neišnyks, net jei saulė nustos švietus. Štai taip kol kas baigiu šiuos užrašus. Galbūt pasisėmėte iš jų ko nors naudingo, bet svarbiausia, kad jie paIiestų širdj. Juk svarbiausia - esmė. Meškeriojimo esmė, o ne ištraukta žuvis. Ir visada jūsų gyvenime atsiras, ateis ta akimirka, kai bus ir tinkamas įrankis, ir tinkamas masalas tą akimirką konkrečiai žuviai, kuri panorės išbandyti savo jėgą. Galbūt tai bus rytą, gal vakare, bet visada tai būna, kai nesitiki. Nedidelis stebuklas, ir tiek. Ir vandenys banguoja, ir upės teka. labai dažnai man atrodo, kad šis vyksmas stabdo Iaiką. Ir tame slypi tikroji meškeriojimo esmė.
"Meškeriotojas", Nr. 9 (12), 1996 m. rugsėjis Viktoras Armalis

PS.Straipsny talpinu dviem dalim del to jog simboliu buvo perdauk ir viskas netilpo y viena pranesima