Masalai rudeninėms lydekoms

Post Reply
Darelis

Masalai rudeninėms lydekoms

Post by Darelis »

Masalai rudeninėms lydekoms



Nors negražu girtis, bet man namo eilinį kartą parsitempus didesnį kiekį lydekų pažįstami ir nepažįstami meškeriotojai puola klausinėti, kokios spalvos blizgute jas pavyko sugauti. Nepykit, broliai spiningautojai, bet keistą klausimą užduodate. Dažniausiai aš į jį neatsakau. Ne, ne todėl, kad esu godus ar išdidus. Paprasčiausiai tai ne svarbiausias dalykas, kurį bandote išsiaiškinti. O kas svarbiausia? Sukriukės arba kito dirbtinio masalo dydis bei „darbas“. Jei jau prakalbome apie liaudyje „mepsais“ vadinamas besisukančias blizgutes, tai galiu pasakyti, kad rugsėjo pradžioje lydekas Nemune gaudau dar „vasariškais“ masalais. Į savo masalų dėžutę pirmiausia įsimetu keliolika „aglijų“. Pradedant 2 ir baigiant 4 numeriu. Taip pat tokio paties dydžio „longus“ ir „kometas“. Žvejodamas iki rugsėjo vidurio lydekas dažniausiai sugaunu 3 numerio sukriukėmis. Tačiau pasitaiko ir išimčių - lydekos griebia tai mažesnius, tai didesnius „mepsus“. Paprasčiausiai norint „sugundyti“ lydeką juos tenka dažnokai keisti, kol galop randi “valgomus”. Tačiau būna dienų, kai lydekas pavyksta sugauti visai skirtingais sukriukių modeliais. Kai kurie žvejai dar nelabai supranta, kas tos „aglios“ ar „kometos“. Tai ne šiaip sau sukriukių pavadinimai. Tai informacija jums, kokiu kampu blizgutė „atsilenkia“ besisukdama vandenyje.
Nežinau, kodėl, bet guminiai masalai geresnius laimikius man dažniausiai atneša atėjus rudeniui. Ne vienas rimtesnis spiningautojas tvirtina, kad rudenį upėse geriausia žvejoti duobėse ir didesnėmis sukriukėmis. Nenoriu nieko kategoriškai teigti, bet guminukais Nemune man pavyko sugauti ne vieną ir ne dvi lydekas. Dažniausiai margašones žvejoju 5-7 cm riperiais ir tvisteriais. „Mylimiausias“ riperiukas - „Kopyto“. Nežinau, gal tai tik įsitikinimas, bet pastarąjį lydekos Nemune kažkodėl atakuoja mieliau nei tradicinius riperius. „Kopyto“ išmarginimai gali būti įvairiausi - pradedant juoda nugarele ir balta papilve ir baigiant kartais net akį rėžiančiais išmarginimais. Neretai ryškesnės spalvinimo gamos dantytosioms rudenį kažkodėl patinka labiau. Nors reikia paminėti ir tai, kad lydekos gelstant lapams mieliau griebia žalsvo arba visai žalio atspalvio „gumą“. Lydekas galima sėkmingai gaudyti ir naudojant įvairiausius tvisterius. Kaip spėjote suprasti, rugsėjo mėnesį Nemune žvejoju seklesnėse vietose. Todėl visus guminius masalus traukiu paprastai, kaip sukriukę ar blizgę. Jei lydekos aktyvios, jos šiuos dirbtinius masalus griebia ypatingai „nesiožiuodamos“. Tačiau kartais tenka ir pažaisti arba, kaip aš sakau, jas „paerzinti“. Tam tinka jau tikriausiai šimtą kartų „Meškeriotojo“ žurnale aprašytas traukimo „šuoliukais“ būdas. Žinoma, seklesnėse vietose juo ne visada pavyksta pasinaudoti. Gilesnėse vietose, kur didesnės duobės, tvisterius ir riperius naudoju šiek tiek didesnius, apginkluotus sunkesniais galvakabliais. Kuo sunkesnis galvakablis, tuo lengviau pavyksta guminuką pravesti netoli dugno. Traukiu juos tiek įprastu būdu, tiek „šuoliukais“. Jei jau prabilome apie traukimo būdus, tai reikia paminėti, kad rudenį masalą verta traukti keičiant jo tempą. Greičiau pasukti ritės rankenėlę ar traukiant masalą truktelėti į save spiningą verta net ir greitesnėje srovėje. Toks „agresyvus“ traukimo būdas neretai leidžia pasiekti neblogų rezultatų. Beje, žvejojant guminukais Nemune man yra pavykę sugauti ne tik lydekų. Tvisterius ir riperius kartais net gilesnėse duobėse noriai atakuodavo salačiai.
Rudenį spiningaudamas upėse naudoju jau kur kas storesnį valą nei vasarą. Dažniausiai 0, 25 mm. Tai ne tik padeda lengviau ištraukti už šiekšto užkibusią sukriukę, bet pakirtus didesnę lydeką padidėja tikimybė, jog pavyks ją įveikti. Žinoma, jei jūs pasitikite savo jėgomis, žvejokite plonesniu valu, tada toliau užmesite. Tačiau atminkite, kad upėje užkibus didesnei lydekai jai kovoti su jumis padės net tik upių lydekoms būdingas ištvermingumas, bet ir srovė. Kartais tenka išlieti ne vieną prakaito lašą, kol iš greitos tėkmės „išlupi“ atsigavusią ir nuolatos iš vandens aukštyn šokti besirengiančią kad ir 2 kg lydeką. O rudenį Nemune (ir, be abejo, kituose telkiniuose) jos lyg balerinos virš parketo atlieka įspūdingus šuolius. Ne vienas spiningautojas manęs klausė ir klausia, kaip apsiginti nuo tokių piruetų. Yra vienas vienintelis patikimas būdas: įmerkti spiningo viršūnėlę į vandenį. Dažniausiai Nemune lydekos aukštyn šoka pasileidusios pasroviui. Todėl pakirtus margašonę priešininkę patarčiau spiningą nuolatos laikyti ne toliau vandens paviršiaus. Jei pastebėjote, jog valas pasroviui ėmė slysti į šoną, kiek įmanoma greičiau nardinkite spiningo viršūnę į vandenį.
Kaip jau minėjau, rugsėjo pradžioje lydekos maitinasi dar „vasariškose“ vietose ir „vasarišku“ režimu. Tai didžiausia tikimybė sugauti lydeką yra nuo 6 iki 11 valandos ryto ir nuo 16 iki 20 valandos vakaro. Trumpėjant šviesiajam paros laikui ir vėstant orui keičiasi ir lydekų maitinimosi režimas. Maždaug nuo rugsėjo vidurio galite ilgėliau pasivartyti lovoje ir nuėjęs prie upės lydekas pradėkite gaudyti nuo 8 valandos ryto. Jei prie upės užsibūsite ilgėliau, tai gali būti, kad nuo nurodyto laiko margašonės kibimo sulauksite ir 12, ir 13, ir 14 valandą. Vasarą, atrodytų, bevaisis vidurdienis dabar jau gali padovanoti kur kas daugiau laimikių nei ankstyvas rytas. Kodėl? Paprasčiausiai šylant vandeniui labiau aktyvėja karpinės žuvys, o paskui jas medžioklėn traukia ir lydekos.
Nors šiame skyrelyje bandžiau padrikai aprašyti tik tam tikrus rudeninės lydekų žūklės upėje aspektus, tačiau naudodamasis proga noriu, mielieji spiningautojai, paprašyti vieno: būkite kultūringi ir neįkyrūs! Ne kartą man jau yra atsitikę: spiningauju įsibridęs Nemune, bandau tiksliai užmesti sukriukę į numatytą vietą, už nugaros staiga kad sustaugs: “Na, kaip sekasi, brokonieriau?..”. Mano nervų sistema ne iš silpnųjų, tačiau, atvirai prisipažinsiu, tokiais momentais, užkluptas garsaus baubimo, krūpteliu. Aš suprantu, mielieji spiningo broliai, kad labai jau knieti sužinoti, ar jūs vienas šiandien nieko nesugavote, ar kažkokiam vandenyje iki ausų įsibridusiam vaikėzui vis dėlto pasisekė „sugundyti“ kokią aštriadantę. Teiraukitės, domėkitės, tik darykite tai, kai matysite, kad spiningautojas, atsisėdęs ant kranto, bando valandėlę pailsėti, suvalgyti kuklų spiningautojo sumuštinį ar paprasčiausiai surūkyti cigaretę. Tada neabejoju, jog tolerantiškas meškeriotojas su jumis tikrai pasidalins šios dienos naujienomis. Šaukdami tikrai nieko nelaimėsite. Gal net sutrukdysite spiningautojui padaryti vieną lemtingą metimą, po kurio ant kranto bus išvilkta graži lydeka. O įkyriai tardydamas nugarą jums atsukusį meškerės brolį sulauksite tik sauso ir galbūt niekuo jus nenudžiuginsiančio (arba atvirkščiai) atsakymo.



***
Raimondas Buitkus “Meškeriotojas” Nr. 9 (72) 2001 m. rugsėjis
Post Reply