Lydekų gaudymas gyva žuvele

Post Reply
Darelis

Lydekų gaudymas gyva žuvele

Post by Darelis »

Lydekų gaudymas gyva žuvele


Rugpjūtį lydekos vis aktyviau ieško maisto, o rugsėjį, tarsi pasigalandusios dantis, jau aršiai puola savo aukas. Tačiau tai nereiškia, kad jos griebs bet ką, kas tik pateks jų akiratin.
Lydekos labai įtariai žiūri į nenatūraliai atrodantį masalą - jį galima net keliolika kartų pakišti lydekai panosėn, bet ji nečiups. Ne vienerius metus gaudau lydekas gyva žuvele, stebėjau jų elgesį ir galiu pasidalinti patirtimi, kas labiausiai gundo šias plėšrūnes.
Ruošiantis lydekų žūklei, reikia viską apgalvoti ir sutvarkyti taip, kad meškerė būtų gerai subalansuota. Meškeriotojas turėtų tiksliai numesti žuvelę tenai, kur gali tūnoti medžiojanti lydeka, ir taip, kad žuvelė liktų gyva. Ilgai bandžiau įvairius meškerės elementus, kol galų gale pasirinkau tokius, kurie mane tenkina ir leidžia sėkmingai žūklauti. Žinoma, galima nueiti parduotuvėn, pavartyti katalogus ir išsirinkti lydekinės meškerės kotą, ritę, valą, plūdes, pavadėlius, kabliukus ir net svarelius. Bet teks gerokai pakratyti piniginę. O jaunam pradedančiajam lydekautojui tai ne visada įmanoma. Nebūtina iš karto pulti prie firminių įrankių - galima ir prastesniais sėkmingai gaudyti lydekas.
Mano lydekinė, kurios "sąskaitoje" keli tūkstančiai lydekų, labai paprasta. Tai 3,5 m ilgio rusiškas teleskopinis meškerykotis su žiedeliais ir paprasta inercine rite, kuri nepriekaištingai tarnauja jau antrą dešimtį metų. Toks meškerykotis, nors ir sunkokas, lankstumu labai gerai "gesina" staigius lydekos šuolius, juo puikiai galima valdyti žuvį, kad ir kaip jį priešintųsi. Meškerykotis pakankamai tvirtas, kad išlaikytų net didelių lydekų pasipriešinimą. Jei ir lūžta, tai tik pati viršūnėlė, o ją nesunku pakeisti. Kadangi dažniausiai užkimba 1-2 kg lydekos, toks kotas visiškai tinka. O ir užkibus stambesnei plėšrūnei, jis manęs niekad nenuvylė, nors teko kovoti ir su 6-7 kg žuvimis.
Ant ritės vynioju 100 metrų 0,30-0,35 mm skersmens tvirto valo. Užtektų ir penkiasdešimties, bet ir jį neišvengiamai reikia trumpinti, nes nuo trinties į žiedelius ta valo dalis greit susidėvi. Ant valo užveriu dvi plūdes - vieną mažesnę, ryškių spalvų, o kitą - tokios keliamosios galios, kad jos nepaskandintų masalinė žuvelė. Apatinė plūdės dalis juoda, o viršutinė, iš vandens kyšanti - raudona arba oranžinė. Anteną atstoja plūdės kaištis, kuriuo užfiksuojama plūdė ant valo. Prie valo galo rišu mažą neblizgantį suktuką, o prie antros jo ąselės - metalinį dviejų dalių pavadėlį, kurį pats ir pasidarau (suveju iš plonos vielytės). Pavadėlis neturi blizgėti. Pasiruošiu kelis tokius pavadėlius su kabliukais, nes jei lydeka pasprunka į kerplėšyną, tenka ir nutraukti. Išbandžiau ir trišakius, ir dvišakius, ir vienšakius kabliukus, kol sudariau savitą, sulitavęs iš dviejų skirtingo dydžio kaltų (iš šonų suplotų) vienšakių. Didesnis būna 1-2 numerio, mažesnis 4-5, bet sulituoju juos, kaip sakoma, nugara prie nugaros, kad smaigaliai būtų vienoje tiesėje. Toks kabliukas, mano manymu, mažiausiai trukdo lydekai ryti sugriebtą masalinę žuvelę, kurią kabinu už lūpos, ir beveik visada įsminga į lydekos žabtų šoną labai tvirtai.
Geriausios masalinės žuvelės - šapaliukai ir strepečiukai, nes jie labai aktyviai juda ant kabliuko ir gundo medžiojančias lydekas. Tačiau net ir upėje žvejojant tinka karosiukai. Žuveles laikau cinkuotos skardos kibirėlyje su skylėtu dangčiu. Toks kibirėlis patogesnis už kibirėlį skylėtais šonais, nes jame žuveles galima pernešti iš vienos vietos į kitą, laikyti valtelėje, o panardinus -greit pakeisti vandenį.
Lydekas gaudau iš nedidelės vienvietės pūstinukės "Striž". Man ji labiausiai patinka, nes labai lengvai valdoma, nesunku irtis net prieš srovę, patogu sėdėti, nes yra medinis suolelis. Kadangi lydekaujant tenka ilgokai sėdėti ant kieto suolelio, dviem guminiais žiedais prie jo pritvirtinau porolono gabalą - sėdėti kur kas maloniau. Ši valtelė gana lengva, tad susidėjus į kuprinę galima nukeliauti kelis ar net keliolika kilometrų nenuvargstant. O tokie pasivaikščiojimai su valtele ant nugaros lydekaujant upėse neišvengiami, nes nuplaukus pasroviui kelis kilometrus, reikia sugrįžti prie automobilio ar autobuso stotelės. Visus daiktus sudedu į polietileninį maišą ir užrišęs pasidedu po suoleliu - apvirtus ar lietui lyjant nesušlaps. Kibirėlį su žuvelėmis pasistatau priešais, lengvai pasiekiamu atstumu. Užkabinęs masalinę žuvelę ant kabliuko, nuo ritės nuvynioju tiek valo, kad užtektų ją nusviesti numatyton vieton, ir leidžiu srovei palengva nešti. Nutraukus nuo ritės kelis metrus valo, visiškai nesunku plastišku mostu pamėtėti žuvelę. Žvejojant su neinercine rite reikia stipriau moti, kad valas imtų slinkti nuo būgnelio. Stipriau mostelėjus, žuvelė dažnai nukrenta. Man atrodo, kad patogiau taip užmesti nei su neinercine rite. Bet čia, kaip sakoma, skonio reikalas. Mane tenkina ir paprasta ritė, su kuria aš numetu žuvelę tiksliai ten, kur reikia, nesunkiai galiu kovoti su didelėmis lydekomis. Tuo metu valtelę prilaikau vienu trumpu irklu irkluodamas į priešingą pusę. Tada jis labai pamažu leidžiasi pasroviui ir nereikia jokio inkaro. Beje, turiu dvi irklų poras - trumpesnius ir ilgesnius. Trumpų nededu į irkladėtes, o irkluoju laikydamas rankose. Ilgesnius naudoju plaukiodamas stovinčiuose vandenyse - tvenkiniuose ir ežeruose.
Užmesta žuvelė turi intensyviai judėti, nes taip greičiau sugundo plėšrūnes. Visus jos judesius perduoda pagrindinė plūdė. Abejingesnę lydeką galima išprovokuoti prilaikius ar kilstelėjus žuvelę. Masalinės žuvelės labai gerai jaučia, ar netoliese yra plėšrūnė. Toje vietoje, kur tūno lydeka, užmesta žuvelė ima paniškai blaškytis, plūdė šokinėja, pranešdama meškeriotojui apie galimą lydekos ataką. Jei po pirmo metimo toje vietoje lydeka nesugriebė, būtina užmesti dar kartą ar pamėginti net kelis kartus. Mat lydeka ne visada iš karto atakuoja, dažnai ji tik keičia padėtį slėptuvėje, nusitaiko. Beje, jei ir kelis kartus pratraukus žuvelę lydeka nesugriebia, tokią vietą dera įsidėmėti ir grįžti, nes gali būti, kad lydeka dar nebuvo suvirškinusi rytmetinio grobio. Po kelių valandų ji jau praalksta ir tuoj pat atakuoja pamėtėtą masalinę žuvelę. Tuo ne kartą įsitikinau. Ypač pravartu tokias vietas "apgaudyti" antrą kartą vidurvasarį, kai vanduo šiltas ir lydekos greitai suvirškina grobį. Antai liepos pabaigoje karštą saulėtą dieną nutariau patikrinti, kaip lydekos reaguos į siūlomą žuvelę. Sąlygos gaudyti lydekas buvo nepalankios - vanduo Nevėžyje žemas, paviršiumi plaukė ištisi plūdenų kilimai. Prie upės radau meškeriojantį bičiulį, kuris papasakojo, kaip, traukiant kuoją, ją sugriebė lydeka ir, aišku, pasisavino laimikį. Paruošęs lydekinę, kelis kartus toje vietoje praleidau katosiuką, kuris aiškiai nerimavo, pranešdamas, kad netoliese tūno lydeka. Deja, siūlomos žuvelės negriebė. Palikęs apatišką plėšrūnę, palengva valtele leidausi žemyn, apmėtydamas galimas lydekų buveines, tačiau plėšrūnės neatakavo. Po kelių valandų grįžau atgal ir nutariau toje vietoje pamėginti dar kartą. Vos tik užmečiau, karosiukas pradėjo blaškytis. Netrukus didžioji plūdė staigiai panėrė, o mažoji rodė (tam ją ir naudoju), kad žuvelę sugriebusi lydeka plaukia iš duburio pasroviui, lyg ko bijodama. Kiek palaukęs pakirtau ir ištraukiau puskilograminę lydekaitę. Tai buvo ne ta, kuri sugriebė bičiulio kuoją, nes anoji, pasak jo, buvusi didesnė. Užkabinęs naują karosiuką, vėl užmečiau į tą duburį - karosiukas rodė, jog tenai yra lydeka. Išties - antrą kartą plukdant karosiuką, pagrindinė plūdė vėl nėrė gelmėn ir sustojo. Aišku, kad sugriebė duburio "šeimininkė" ir sugrįžo į svo slėptuvę. Luktelėjęs pakirtau ir po neilgos kovos ištraukiau jau dukart didesnę lydeką. Norėdamas įsitikinti, ar duburyje nėra daugiau dantytųjų plėšrūnių, paleidau dar vieną karosiuką. Šį kartą karosiukas ramiai "pumpavo" plūdę nesiblaškydamas. Tuo metu kiek aukščiau duburio kažkoks plėšrūnas pagainiojo mailių. Ilgai nelaukęs nuėjau tenai ir užmečiau lydekinę. Neapsirikau: tenai irgi buvo lydeka, kuri ilgai nesirinkdama griebė pamėtėtą karosiuką. Taip per pusvalandį sugavau tris lydekas toje vietoje, kurią "apgaudžiau" prieš kelias valandas. Išskrodęs įsitikinau, kad visos plėšrūnės jau buvo bebaigiančios virškinti rytmetinius laimikius.
Lydekaujant nuo kranto ar iš valtelės, reikia gerai apžiūrėti būsimo gaudymo zoną ir numatyti, kur gali tykoti lydeka. Pastebėti mailiuko būrį ar plėšrūnės ataką, būtina patikrinti tokias vietas. Vasarą lydekos taip pat mėgsta pasišildyti seklumose ir dažnai tenai išplaukia, ypač jei toje vietoje zuja žuvelių būriai. Kartais ji tiesiog "stovi" atviroje upės vietoje, o žuvelės į ją nekreipia nė mažiausio dėmesio, kaip, beje, ir plėšrūnė į jas. Atrodytų, ji nusiteikusi taikiai ir nė nemano skriausti mažųjų. Tačiau toks taikus sambūvis apgaulingas. Ramiai tūnojusi lydeka staiga ima tankiau žiopčioti, vėduoti pelekais. Mailių tarsi vėjas nupučia, o lydeka staiga šauna į priekį ir sugriebia užsižiopsojusią žuvelę.
Kiekviena žūklė pradedančiajam atveria vis naują žuvų gyvenimo puslapį, tad gamtos knygą reikia skaityti nuosekliai, norint suvokti žuvų gyvenimo dėsningumus. Tada žūklė bus ne atsitiktinumas, o sąmoninga medžioklė su savitu žavesiu.



***
"Meškeriotojas", Nr. 9 (48), 1999 m. rugsėjis Izidorius Unikas
Post Reply