DŽERKAI – senu keliu susipažinti iš naujo

Post Reply
jordza
Posts: 675
Joined: 11 Apr 2008, 13:28
Miestas: Vilnius

DŽERKAI – senu keliu susipažinti iš naujo

Post by jordza »

Image


Manau visi Europos spiningautojai jau pastebėjo, kad mūsų mėgstamiausiame žūklės būde atsirado nauja tendencija. Be abejonės aš kalbu apie džerkų madą ir taip vadinamus kastinginius įrankius. Ne visi žino, kad iš tiesų čia nėra nieko naujo, tiesiog šis žūklės būdas yra „importuotas“ iš už Atlanto ir yra sėkmingas, pas mus medžiojant didžiąsias plėšrūnes.
Šie naujieji masalai, kurie Amerikos žemyne žinomi jau senai, Europoje pasirodė tiktai 90-ų pabaigoje ir pirmasis, kuris 1995 metais aprašė apie juos didžiausiame Europos periodiniame leidinyje, buvo žinomiausias plėšriųjų žuvų medžiotojas iš Nyderlandų – Bertus Rozemeijer.


Image
Bertus Rozemeijer – džerkavimo tėvas Europoje

Greitai po to žurnaluose pasirodė didžiulės lydekos ir starkio nuotraukos, kurie buvo sugauti amerikietiškais džerkais. Taigi, grynai amerikietškų masalų – kaip Siucks ir Reef Hawgs arba Bobbie Baits būvimas žvejo dėžėje nėra tik snobizmo požymis. Nežiūrint į savotiškai neįprastą išvaizdą, paprastą konstrukciją ir keistus spalvinimus, šie “žaisliukai“ iš tiesų gaudo stambius plėšrūnus, ir tai vyksta tose vietose, kur kitais masalais būdavo suviliotos tik vidutinio dydžio žuvys. Tie žvejai, kurie įsigijo keletą džerkų ir pasistengė įgyti žinių kaip jais naudotis, jau iš naujo surado sau senas žūklavietes. Paaiškėjo, kad džerkai gali rodyti stebuklus vandens telkiniuose, kur jaučiamas ypatingas žūklės aktyvumas-presingas, nes jų žaidimas skiriasi nuo jau žinomų ir įprastų masalų. Nepaisant į gerą žinomumą, džerkai nesugebėjo tapti labai populiarūs. Priežastis labai paprasta: visus masalus buvo galima įsigyti tik užsakius paštu iš Amerikos parduotuvių. Tuo laiku buvo tik viena parduotuvė: Rollie & Helen's Musky Shop Viskonsine. Jų kaina, pridėjus parsiuntimą, buvo tokia didelė, kad buvo ne tiek daug fanatų, kurie sugebėtų jų įsigyti. Kaip žūklės būdui, kastingui, tokia situacija populiarumo nepridėjo. Tik keletas platintojų bandė prekiauti tokio žūklės būdo spiningais ir multiplikatorinėmis ritėmis, nes juos parduoti buvo labai sunku. Tai tęsėsi iki 2000-jų metų, kai žūklės prekių parodoje EFTEX Lione, Salmo kompanija iš Lenkijos, pristatė pirmuosius europinius Džekus – Fatso 14 ir Jack 18. skirtumas tarp šių džerkų ir gerai žinomų amerikietiškų buvo pakankamai ryškus, tai sutrukdė staigiam pripažinimui tarp žvejų. Bėgant metams atsirado ir kitokių modelių, pirmiausiai – Warrior, po to Slider, kuris iki šiol išlieka tarp lyderių pardavimuose Europoje.
Labai greitai džerkai tapo ne pralekiančios mados šauksmu, o augančia tendencija. Kiti masalų gamintojai labai greitai pastebėjo tokią rinkos tendenciją ir pradėjo spausti savo konkurentus, vis labiau praplėsdami mėgėjams pristatomų džerkų asortimentą. Ši tendencija vis dar išlieka, nes vis nauji ir nauji masalai kasmet pasirodo rinkoje. Bet iš esmės, tai tik kopijos, labiau ar mažiau sėkmingai nukopijuotos iš jau egzistuojančių masalų.
Susidomėjimas didžiaisiais dirbtiniais masalais teigiamai paveikė ir naujų spiningų ir ričių rinką. Šios dienos ‘neparduodamų‘ multiplikatorių ir trumpų kietų spiningų pardavimai gerokai išaugo.

Image
Greitai paaiškėjo, kad džerkai yra taip pat geri ir kitoms žuvų rūšims, net tik lydekoms

Smalsumas įsigyti savo pirmąjį džerkinį komplektą, daugeliui žvejų tapo naujų patyrimų pradžia. Ir jauni – dar nepakankamai patyrę, ir seni plėšrios žuvies medžiotojai pamėgo šį žūklės būdą. Žinau daug žvejų, kurie visai apleido klasikinį spiningą ir naudoja tik kastingo įrankius visoms žuvims! Iš esmės čia nėra nieko naujo. Apie 90% JAV žvejų, 1g užmetimui naudoja multiplikatorius, kurie paskaičiuoti 200g. Bet Amerikoje tai tradicija, o Europoje – tai begalinio pomėgio pasekmė, dažnai neatsižvelgiant į praktinius sumetimus. Pavyzdžiui kastingas nelabai tinka mažuose, krūmais apaugusiuose, upeliuose gaudyti upėtakius. Nepaisant to, fanatikų, kurie bando įveikti visus sunkumus, skaičius nenustoja augti.
Galima būtų paklausti – iš kur tokia aistra? Kodėl suaugę vyrai tamposi su multiplikatoriais, kai žymiai paprasčiau panaudoti klasikines neinercines? Juk iš pirmo žvilgsnio daug patogiau jas naudoti!
Tiesą sakant, tik tas, kuris pabandys – gaus išsamų atsakymą. Tiesiog net pirma patirtis naudojant kastinginius įrankius, skeptiką gali paversti šio naujo žūklės būdo entuziastu. Trumpas ir kietas spiningas leidžia pakankamai lengvai mėtyti sunkius masalus. Kiekvienas žvejys, kuriam spiningas yra kažkas daugiau, nei paprastas kuolas skirtas užmetimui ir masalo ištraukimui, greitai supras multiplikatorinės įrangos privalumus. Masalo kontroliavimas multiplikatorine rite tai tas pats, lyg pintas valas būtų užvyniotas jums ant rankos. Tokios įrangos naudojimo privalumas yra tai, kad su ja galima patogiai, ilgai ir dinamiškai žūklauti ilgas valandas. Ji skatina eksperimentuoti su masalo pravedimo technika. Tai ir yra tikroji šio metodo efektyvumo priežastis. Norint įvertinti realų džerkų kibumą – būtinas kūrybinis požiūris. Kuo daugiau mes eksperimentuojame pravesdami masalą, tuo geresnių asmeninių rezultatų galime pasiekti. Metai iš metų vystantis žūklės reikmenims, atsirado optimalūs įrankiai kiekvienam masalo tipui ir jo pravedimo technikai. Kai kurie iš jų vystosi toliau, atsiranda naujos medžiagos, kurios vėl diegiamos į gamybą. Tačiau džerkai, kurie be abejonės yra vieni iš dirbtinių masalų prototipų, pasikeitė nelabai daug. Geriausia ritė pintam valui kaip buvo, taip ir liko multiplikatorius. Kad užmesti masalą ir ištraukti žuvį, ją patogiausia naudoti komplekte su trumpu ir kietu spiningu. Ir apskritai, visi įrankiai turi atlaikyti dideles apkrovas, o tai reiškia, kad bus naudojami sunkūs masalai ir stori pinti valai.
Norint geriau suprasti kastinginių įrankių, kurie skirti džerkavimui, privalumus – žvilgtelėkime atidžiau į šiuos elementus. Taigi,
Pirmiausia tai kotas.
Kadangi mes orientuojamės į tipinius, didelių plėšrūnių, džerkus; reiškia bus mėtomi sunkūs, 35 -120 g o gal net sunkesni masalai. Džerkingas yra labai aktyvi ir dinamiška žūklės technika. Atsižvelgus į tai ir norint išvengti lūžimų, kotas pirmiausiai turi būti atitinkamos užmetimo svorio parametrų. Antra, jis turi būti atitinkamai kietas, kuris leistų komfortiškai užmesti ir efektyviai pravesti džerką, kai kibimas prastas. Trečia, būti pakankamo ilgio. Be to, tipinis kastinginis kotas turi specialios konstrukcijos laikiklį. Tai taip vadinamas trigeris. Trigeris mums padeda tvirtai užfiksuoti ranką ir leidžia aktyviau valdyti visą įrangą.

Image
Trigeris ant kastinginio koto rankenos leidžia ją tvirčiau suimti

Didelė klaida būtų naudoti ilgą kotą. Tai gali privesti prie nuovargio, blogo pravedimo ir galiausiai nusivylimo. Optimalus koto ilgis žūklei iš valties, ir daugumoje atvejų žūklei nuo kranto, tinka greitos akcijos 180 – 230cm ilgio nuo 50 iki 120g užmetimo svorio spiningai. Geriau turėti jų du – vieną lengvesniems (35 -50g) ir kitą sunkiems (55-120g) Džekams. Jei būtinai reikia išsirinkti tik vieną jų – rekomenduoju paskutinįjį.
Tipiniai amerikos kastinginiai kotai šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių. Jie paprastai turi didelę galios atsargą.

Image
skirtumas tarp Amerikiečių ir Europietiškų kastinginių kotų akivaizdus

Europos žvejai, dažniausiai trumpam praranda kalbos žadą, kai rankose palaiko tokį kuolą, po to jį apibūdina kaip “sunkų“! Aišku nenuostabu, juk jis labiau panašus į grėblio kotą, o ne į žūklės įrankį. Kaip tik tokia konstrukcija yra pasiteisinusi, pirmiausiai dėl tradicijų, JAV nepriimta žaisti su žuvimi. Ir kova būna labai trumpa ir išskirtinai dramatiškai, kai kovojama su lydekomis-muskie (toliau tik muskie), kurios tampa dažniausiu džerkautojų laimikiu.

Image
su didele žuvimi paprasčiau kovoti naudojant trumpą kotą

Dar vienas momentas, tai masalų, naudojamų vandenyno platybėse, dydis. Didžiuliai džerkai arba minkšti masalai su 5/0 dydžio keliais kabliais yra pakankamai efektyvu didelių plėšrūnų žūklėje, ir juos veiksmingai galima pakirsti su mūsų kotais. Bet pajudinti iš vietos tokį masalą, esantį dantytuose giganto žandikauliuose galima tik su “šluotkočiu“. Amerikietiški kotai skirti muskie žūklei, kaip taisyklė būna ir ilgesni nei europietiški. Be abejo tai susiję su geresniu apkrovos pasiskirstymu užmetimo, pravedimo ir užkirtimo momentais. Bet yra dar viena priežastis kodėl jie naudoja 2,4 – 3m ilgio kotus. Tai pravedimo būdas, vadinamas aštuoniukė, kurį naudoja muskie žūklėje. Šis palyginus paprastas triukas leidžia sugauti muskie, kuri turi įprotį sekti masalą iki pat valties, jo neatakuodama. Gudrybė yra ta, kad paskutinį pravedimo etapą galima pailginti plačiai judinant, iki pusės panardinta į vandenį kotą. Šis judesys gali būti panašus į skaičius 8 arba 9. dauguma plėšrūnių susigundo atakai ne iš karto, o tik po keleto tokiu būdu atliktų judesių. Daugelis patyrusių muskie medžiotojų būtent taip užbaigia masalo pravedimą. Žvejojant trumpu kotu, jiems reikėtų lenktis prie vandens paviršiaus, tuo bereikalingai apkraunant savo stuburą. Ilgas kotas leidžia žvejui nesusilenkti, ir tuo pat metu atlikti tikslias “aštuoniukes“.
Kaip plačiai žinoma, juk mūsų europinės lydekos nereikia apgaudinėti kažkokia tai aštuoniuke, nes ataka dažniausiai įvyksta tiesiog žvejo akyse. Be to mūsiškiai džerkai šiek tiek mažesni nei amerikiniai. Naujasis, „pakūdintų“ amerikinių masalų dizainas pakankamai greitai atsirado mūsų rinkoje.
Ambicingesnės kompanijos sukūrė savo kotų dizainą, kurių konstrukcijoje įvertino europiečių žvejų pageidavimus. Šis dizainas – tai Amerikos-Europos, o paskutiniu metu ir japonų patirties produktas, ir jis vis dar keičiasi. Taip dabar atsiranda lengvi ir gražūs, neįprastos dinamikos ir galingi kotai.

Image
šiuolaikinis kastinginis kotas - modernus ir elegantiškas

Antras svarbus kastinginių įrankių elementas aišku yra –
Multiplikatorius su geru pintu valu.

Jau kalbėjome, kaip multiplikatorinės ritės smarkiai pagerina įrankio jautrumą. Naudojant klasikinę spiningo ritę, ypač kai kalba eina apie sunkius masalus, valą reikia laikyti kiekvieną kart užmetant. Po kelių valandų, net kovose užgrūdintas pirštas pradės skaudėti. Multiplikatoriuje valas paleidžiamas, kai jo nebespaudžiate nykščiu. Tokiu pat būdu jūs galite kontroliuoti džerko skrydį. Tai patogesnis ir saugesnis būdas mūsų rankoms, nei valo sustabdymas rodančiu pirštu, ritėje su fiksuotu būgneliu. Dar vienas multiplikatorių privalumas jų neįprastas atsparumas dinaminėms apkrovoms, kurios yra neatsiejama džersingo dalis. Pardavime būna dviejų tipų kastinginės ritės: žemo (muilinės) ir aukšto profilio (apvalios, taip vadinamos statinaitės).

Image
kastinginių ričių pavyzdžiai - žemo profilio ir apvalios

Pirmasis tipas yra delikatesnis ir skirtas nedideliems masalams (15-35). Sunkiajai artilerijai rekomenduojama naudoti klasikinius apvalius multiplikatorius. Papildant dėl tvirtesnės konstrukcijos, jos taip pat yra didesnės talpos (telpa 100 ir daugiau metrų storo pinto valo).
Dar vienas svarbus dalykas, tai ritės stabdžio jėga. Užvyniojus storą pintą valą delikačiai ritei ir užspaudus stabdį, ji anksčiau ar vėliau suges.
Norint pilnai susikomplektuoti savo kastinginius įrankius – reikės gero, kokybiško pinto valo. Aišku galima paeksperimentuoti ir su mono valu, bet tai labiau panašu į pamokslą netikintiesiems. Pintas valas ne tik kad yra labai tvirtas, bet ir yra praktiškai netamprus. Tai suteikia žvejui idealiai jausti masalo žaidimą ir nedelsiant reaguoti į žuvies kibimą.

Naudojant 15-35g džerkus neverta naudoti storesnių nei 10kg atlaikančių valų (pagal diametrą apie 0,18mm) nes galima sugadinti žemo profilio multiplikatorių. Vis dėlto masalams, sunkesniems nei 35g aš rekomenduoju 14-20kg laikančius valus (0,23-0,27mm). Labai dažnai „normalūs“ žvejai pasukioja pirštą prie smilkinio, kai jiems siūlomos tokios „virvelės“. „Ne specialistams“ nėra tikslo gaudyti lydekų su šamams skirtais pintais valais. Aišku, kad kalba eina ne apie tvirtumą, kuris reikalingas kovai su žuvimi, o apie techniką. Žūklė džerkais, ypač su didžiaisiais yra toli nuo klasikinio spiningavimo. Ji susijusi su sunkiais masalais ir labai dinamišką darbą su jais. Šio metodo didžiulis pranašumas yra tame, kad galima apgaudyti žolėmis ir nendrėmis apaugusias vietas. Aišku dažnai mums užsikabina žolės, kurių vienu timptelėjimu atsikratome. Po daugelio tokių trūktelėjimų, kad ir koks stiprus valas susidėvi. Būtent dėl šios priežasties būtina turėti galios rezervą, kuris leidžia žvejoti saugiau, nei žvejoti teoriškai stipriu valu ir jis nutrūktų užkibus netgi nelabai stambiai žuviai. Kiekvienas, kuris bandė nesilaikyti šios taisyklės, pakeitė nuomonę iš karto po to, kai netekdavo keleto vertingų masalų. Asmeniškai aš naudodamas 20kg stiprumo valą, iš atsargumo, perrišu masalą kas keletą valandų žūklės.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus šio komplekto elementas yra tinkamo stiprumo pavadėlis. Deja, bet dabar mūsų rinkoje yra labai daug šlamšto, apie kurį išsamiai, bet dažnai netiesą, sako jų gamintojai. Pageidautina asmeniškai tikrinti įsigyjamų pavadėlių stiprumą, jei kalbame apie pavadėlius kastingui – tai tiesiog būtina. Paprasčiausią išbandymą galime atlikti prie pinto valo pririšdami pavadėlį, kurį norite naudoti. Po to reikėtų pakabinti kokį nors pakankamai sunkų svorį. Silpniausia vieta turėtų būti valo užrišimo mazgas. Nepaisant to, jūs būsite nustebinti, kaip dažnai trūks pats pavadėlis arba jo gale esantis segtukas. Nepatikėkite tokių pavadėlių užkibusios žuvies pasipriešinimo jėgai patikrinti.

Image
yra tik vienintelis būdas patikrinti pavadėlių stiprumą

Nepaisant to daug žvejų, džerkavimui renkasi tradicinius 2,4m ar net 2,7m ilgio spiningus. Jie taip žuvauja, ir paklausti kodėl, jie jums užtikrintai atsakytų, jog kitokių įrankių jiems nereikia. Aišku, kad galima ir taip. Bet tai labiau primena poledinę žūklę su trimetriniu kotu. Aišku taip galima žvejoti, bet kam? Net jei jie ir naudoja smulkius masalus (kaip Slider7 ar Fatso10), jie nesuvokia, kiek ateinančios, iš kito valo galo, informacijos praslysta neatkreipdama dėmesio. Ir kai kalba pakrypsta apie tikrus 45-120g džerkus, apie jautrumą jie gali tik pasvajoti! Galingas spiningo kotas yra gera pradžia, bet kastinginiai įrankiai – tai žingsnis iš užburto rato.

Image
kai kurie žvejai džerkauti pradeda su klasikiniais spiningais ir neinercinėmis ritėmis

Renkantis savo pirmąjį džerkinį komplektą jūs turite atkreipti dėmesį į žemiau išvardintus privalumus, kuriuos suteikia bendra darna – trumpas ir kietas kotas su trigeriu, multiplikatorinė ritė ir pintas valas:
• Galimybė žvejoti naudojant mažiau varginančią techniką – kai kotas nuleistas žemyn link vandens;
• Puiki masalo kontrolė;
• Galimybė staigiai ir stipriai pakirsti;
• Galimybė naudoti forsuotą žuvies ištraukimą, kuris mažiau žaloja žuvį.

Image
gerai užkirsti šalia valties užkibusią žuvį reikia trumpo ir kieto koto
Image
Taip pat trumpas kotas yra būtinas norint iš valties žuvį paimti ranka

Nuo naujai išsirinktų, puikiai suderintų įrankių, patiriami nauji įspūdžiai, tikrai ne vieninteliai atributai žvejojant kastingą. Turime progą gaudyti žuvį, kuri nepasiekiama kitais žūklės įrankiais. Žvejojant tose vietose, kur visi žvejai naudoja nedidelius, arba vidutinio dydžio spiningo ir silikoninius masalus, džerkai yra ypač efektyvūs. Tuo įsitikinau pats po keleto gausių varžybų. Ir tai patvirtins visi tie, kurie nepasidavė po pirmosios nesėkmės.
Kodėl taip atsitiko? Iš kur atsirado tokia magiška jėga? Norint tai suprasti, reikia į šiuos neįprastus masalus pažvelgti iš arčiau. Taigi, pamąstykime iš kur atsirado.

Keisti, neturintys liežuvėlių, vobleriai-džerkai.

Iš tiktųjų, ne tik neturintys liežuvėlių vobleriai priklauso šiai masalų grupei. Jos pavadinimas kilęs iš žūklės technikos, o ne dėl jų konstrukcijos. Šis metodas tiksliau charakterizuojamas tokiu žodžiu kaip: „to jerk“ (angl .k. vert. „timpčioti“). „Timpčioti“ galima vartoti ne tik kalbant apie džerkus, bet ir apie voblerius, minkštus masalus ir net apie senąsias vartykles. Nepaisant to, kiekvienas iš šių masalų turi savąjį žaidimą, net ir traukiant tolygiai, tuo metu kai klasikiniai džerkai neturi jo, jei intensyviai nedirbama su kotu ir rite. Tik sąmoningi žvejo veiksmai gali prikelti jose tūnančias jėgas, kurios iš gilumos privilioja apsnūdusias lydekas. Pats nuostabiausias džerkų bruožas yra tai, kad praktiškai kiekvienas, anksčiau ar vėliau, atveria naujus jų pačių efektyvaus naudojimo būdus konkrečiomis sąlygomis. Netgi ir tokio pat tipo, tik šiek tiek besiskiriantis, pavyzdžiui plūdrumu, kiekvienas džerkas – tai kaip įdomaus romano naujas skyrius, kurios puslapiuose, per mūsų žvejybines išvykas mūsų pačių ranka parašytos eilutės. Man džerkai yra vienas ir pagrindinių atradimų ir didžiųjų nuotykių. Jų konstrukcijos paprastume aš vis tiek randu pirmykštę stebuklingą jėgą, kuri leidžia man susikaupti ir stimuliuoja mano vaizduotę. Aš manau, kad jie yra visų dirbtinių masalų prototipai. Visti kur jie galėjo atsirasti pirmiausiai? Šiaurės Amerikoje ar Europoje? Turbūt to niekada nesužinosime. Tik vienas dalykas yra aiškus: kaip šiandien mes jau žinome kotas, ritė ir pažangi masalų konstrukcija susikūrė kaip rezultatas mūsų protėvių pirmosios „žvejybinės“ patirties. Pirmieji savadarbiai (angl. Hand made) masalai turbūt buvo panašūs į žuvis, ir buvo pagaminti iš tokios medžiagos, kurią būtų lengva apdirbti – tai medžio. Tikėtina, kad jie iš pradžių buvo naudojami kaip viliokliai tam, kad prisivilioti stambią žuvį arčiau valties, kur medžiotojai ietimis ir strėlėmis jas užmušdavo. Taigi šie „masalai“ ir buvo klasikiniai džerkai, tik be kablių.
Mes galbūt niekada nesužinosime tiesos apie pirmuosius džerkas, bet ne šis dalykas yra svarbiausias. Didesnę reikšmę turi faktas, kad nežiūrint į savo primityvią konstrukciją ir kartais nelabai dailų išorinį vaizdą, jais iki šiol pasigauna abiejose vandenyno pusėse daug žuvies, pralenkdavo realistiškai atrodančius voblerius, silikoninius masalus ir kitus gražius, blizgančius spiningo masalus.

Image
Geriausias būdas sugauti naują milžiną pražystamame telkinyje - pasirinkite džerką

Norint
efektyviai gaudyti džerkais,

žvejys turi būti kūrybiškesnis ir atlikti tobulesnį pravedimą, nei naudojant kitų tipų masalus. Be to, tu būti gerai paruošti kastinginiai įrankiai ir turėti bent jau minimalias teorines žinias apie įvairių tipų džerkų pravedimo būdus. Idealiausia turėti patyrusį pažįstamą žveją, kuris būtų pasiruošęs pasidalinti savo patirtimi. Tuo būdu, praktiškai kiekvienas gautų reikalingus pagrindus jau per pirmąją išvyką į žvejybą.
Būtina žinoti kad, kiekvienas džerkas, teisingai jį pravedant, optimaliai dirba ir vilioja žuvį. Pravedimo reikšmė gerai žinoma visose žūklės sferose. Džerkams – jis ypatingai svarbus.

Image
jeigu jūs sugebėsite išvengti valo laisvumo - jūs galėsite pakirsti net ir subtiliausius grybštelėjimus

Tam kad suprasti, kaip reikia pravesti šiuos paslaptingus masalus, mes apžvelgsime pagrindinius jų tipus. Vieniems reikalingas staigus timptelėjimas kotu, kitiems – delikatus patraukimas, o treti dirba ir traukiant tolygiai. Reikia atminti, kad netolygiausias pravedimas dažniausiai būna labiausiai efektyvus. To galima pasiekti įgavus įgūdžių cikliškai patempti ar timpčioti, bei tuo pat metu suvynioti atsipalaidavusį, laisvą valą. Labai svarbios yra pauzės tarp toliau sekančių judesių. Norint pasiekti idealų šių elementų derinį būtina pasitreniruoti negiliame skaidriame vandens telkinyje. Mūsų masalas turi imituoti sergančią, nusilpusią žuvelę, kuri vis nesėkmingai bando panerti giliau. Treniruočių tikslas yra išmokti koto judesiams suteikti reikiamą greitį ir jėgą. Daug džerkų linkę priekiniu trišakiu kabintis už pinto valo juo stipriai timptelėjus. Juos reikėtų pažinti detaliau. Aišku, plaukiantį ir skęstantį džerkas reikia pravesti skirtingai, net jei jie to paties tipo. Pagaliau, įgavus šiek tiek patirties ir mums atvykus prie tam tikro vandens telkinio kranto, galėsime nuspręsti, kuriuos mūsų kolekcijoje esančius masalus rinktis ir kaip juos pravesti.

Taigi, apžvelkime klasikinių džerkų modelių naudojimo ypatumus.
Tai: "Suick", Musky Mania "Burt", Fudally "Reef Hawg" ir Salmo "Jack"

Image
klasikiniai džerkai - Salmo Jack, Burt, Reef Hawg, Bobbie Bait ir Cobb's s.


Jeigu juos trauksime tolygiai – juose nepamatysime nė menkiausios užuomazgos savojo žaidimo, nes jie jo neturi. Štai kodėl daug žvejų po pirmo užmetimo neapgalvotai juos priskiria „kalėdinių žaisliukų/raktų pakabukų“ kategorijai, nes galvoja kad jie ir yra efektyvūs tik Amerikoje, bet jokiu būdu ne pas mus. Šis požiūris labai ydingas. Kiekvienas iš šių masalų suviliojo neįtikėtiną skaičių Esox (vert. Iš lotynų kalbos Lydekų). Visiems žinoma, kad didžiosios lydekos yra užkietėję kanibalai. Ir tai yra vienas iš būdų kontroliuoti natūralų populiacijos skaičių.

Image

Manau, kad šių masalų kibumo paslaptis yra praktiškai idealus, smulkios lydekos judesių imitavimas. Turbūt kiekvienas nors kartą yra matęs, ir žino kas yra charakteringa šiems judesiams. Jie labiau panašūs į lėtą slydimą vandenyje į priekį arba šuoliukus į priekį ir į šoną, o ne „normalios“ žuvies plaukiojimą. Šiuos judesius mūsų masalas ir turi imituoti.
Neturintis liežuvėlio (kurį turi vobleris) džerkas pasipriešina vandenyje labai minimaliai. Dėl to jį naudojant turi būti pastovus dėmesio sukoncentravimas žaidimo kontrolei nes tai labai reikšminga. Pradžioje paminėti Suick, Burt ar Salmo Jack yra klasikinių džerkų pavyzdžiai, kurie apibūdina visą šių masalų šeimą. Jie atlieka tolygų judesį link žvejo net ir po menkiausio trūktelėjimo. Jie retai juda du kartus į tą pačią pusę, o jų trajektorija gali būti apibūdinama kaip zigzagai.

Image
klasikinio plaukiančio džerko pravedimas

Labai svarbu, ir tuo pat metu sunku, išlaikyti bent jau minimalų valo įtempimą. Nes kitaip neįmanoma kibimo metu atlikti savalaikio pakirtimo. Deja, bet dėl tokio uždelsimo, dažniausiai per pirmąsias traukimo sekundes, žuvis ir atsikabina.
Su šiais masalais naudojant tokią žūklės techniką, kaip aprašyta aukščiau, atkreipkite dėmesį į skirtumus tarp naudojimo plaukiančių ir skęstančių modelių. Plaukiantys džerkai dažniausiai naudojami 0,5- 3m gyliuose, o skęstantys, kai gylis 2-5m.
Kaip pavyzdį aptariant techniką paimsime Salmo gamintojo Jack18. Po masalo užmetimo, keliais sklandžiais patempimais jį reikia panardinti. Patempimų kiekis priklauso nuo žūklės vietoje esančio gylio. Jack‘as pasiekia savo darbinį gylį – kažkur 1m – jau po dviejų, trijų patempimų. Pusės metro gylio sėkliuje užteks ir vieno, po kurio galima leisti masalui išplaukti į paviršių.

Image
Plaukiantis Salmo Jack visada dirba sėkliuose viliojant lydekas po neršto

Patempimo ilgis turėtų priklausyti nuo gylio toje vietoje. Maksimalus gylis pasiekiamas kotu švytuojant klubų ir vandens paviršiaus lygyje. Kartais nutinka taip kad masalą reikia pravesti palei pat vandens paviršių, tada norint tiksliai valdyti masalą tarp nendrių ar plaukiojančių ant vandens paviršiaus augalų, kotą reikia pakelti į viršų. Po to kai gylis padidėja, kotą reikia nuleisti prie vandens. Po kiekvieno patempimo, kartkartėmis nukrypdamas nuo savo kurso, Jack‘as panyra arba šokinėja link paviršiaus. Kai jo priekinė dalis akimirkai atsiduria žemiau uodegos, tuo metu jis nedaug krypuodamas į šonus, leidžiasi žemyn .
Jei vidutinis gylis didesnis nei 2 metrai, bus tinkamesnis skęstantis modelis. Skęstančio Jack‘o žaidimas nežymiai skiriasi nuo plaukiančio. Jis labai „nekantriai“ slysta į priekį, bet pauzių metu masalas lėtai skęsta, pastoviai linguodamas į šonus. Didžiosioms lydekoms tai, panašu kaip raudona skraistė buliui.
Žvejojant netoli kranto, kur gylis staigiai krenta ir po valtimi pasiekia 4-5m gylį, reikia naudoti skęstantį modelį. Po užmetimo link kranto, reikia leisti masalui kiek paskęsti ir pradėti seriją ilgų ramių patraukimų, juos keičiant pauzėmis, kurių metu masalas skęstų.

Image
skęstančio džerko pravedimas

Kiekvienas žino, kad didžiųjų lydekų reikia ieškoti giliose vietose šalia nendrių. Jei nendrės nelabai tankios, verta surizikuoti ir užmesti masalą į jų gilumą tiek kiek įmanoma, lukterėti 1 ar 2 sekundes ir aukštai pakėlus kotą pradėti pravedimą. Jau išvedant masalą iš nendrių, palaipsniui reikia nuleidinėti kotą ir leisti Jack‘ui panerti giliau.
Prie timpčiojimo ir patraukimų arsenalo galima dar naudoti labai efektyvų ir patikrintą metodą – po masalo trūktelėjimo minkštą judesį riešu. Kiekvienas patempimas atliekamas visa ranka – nuo delno iki peties. O kulminacijoje nedidelis judesys riešu masalą paverčia dar judresniu. Tai pakankamai gerai veikia su abejomis Jack‘o versijomis. Abu modeliai – ir skęstantis ir plaukiantis –iš žvejo reikalauja aukštos, valo laisvumo, kontrolės.
Taigi efektyvią žūklę klasikiniais džerkais, tokiais kaip Salmo Jack, Burt, Reef, Hawk arba Suick galime atlikti tik meistriškai sinchronizavus koto judesius ir po kiekvieno patempimo, rite pavyniojant atsipalaidavusį valą. Tai pats sunkiausias darbas su šiais dirbtiniais masalais. O pastangos, kurias atiduodame mokymuisi - atsipirks su kaupu. Verta šiek tiek paprakaituoti, kad pagaliau ten, kur jūs visada gaudėte nedideles 1-2 kg lydekaites, išvystumėte gigantiškuose nasruose dingstantį Jack‘ą – pastangos tikrai vertos to reginio.

Image
Jack'o portretas

Dar viena džerkų grupė yra tokie masalai, kurių nereikia timpčioti norint suvilioti žuvį. Norint pasiekti gerų rezultatų užtenka švelnaus ir nelabai ilgo patempimo.

Pulbaitai

Švedų "Zalt", amerikietiškas "Believer" arba lenkiški Salmo "Fatso" ar "Warrior" gali būti kaip pavyzdžiai.

Image

Sunku užbrėžti ribą tarp klasikinių džerkų ir pulbaitų. Svarbiau pačiam, pagal turimus įrankius, išsirinkti džerkų ir pulbaitų arsenalą. Po kurio laiko jūs galėsite suklasifikuoti savo džerkus į skirtingus pogrupius ar tikėtina, net sukursite naują masalų grupę. Aptarinėjant pulbaitus, kaip pavyzdį naudosiu Slamo firmos gaminį, kuris rinkoje pasirodė 2001 metais. Šio pulbaito pavadinimas "Fatso" ir jis iš kart buvo pripažintas ir tarp Europos žvejų tapo įžymiu. Kaip tvirtino Olandijos parduotuvių savininkai, kad tai buvo pirmasis masalas per pastaruosius dešimt metų, dėl kurio įsigijimo susidarė eilės! Šis savotiškas voblerio ir džerko hibridas greitai įrodė, kad nepaisant į savo nedidelį dydį (14cm) jis sugeba suvilioti ne tik stambias lydekas, bet ir milžiniškus starkius.

Image
Milžiniški starkiai taip pat yra pamišę dėl didžiųjų pulbait‘ų

Žūklė su Fatso yra labai paprasta. Dėl savo unikalios konstrukcijos šis masalas gerai dirba net jį traukiant tolygiai, jis kaip didžiulė vartyklė juda nuo vieno šono link kito. Kartais toks paprastas pravedimas būna efektyviausias. Mes tokį stilių pavadinome „Monikos stilius“ – šio stiliaus išradėjos vardu Moniek Rozemeijer.

Image
Moniek Rozemeijer daug kartų įrodė, kad moka žvejoti su Fatso

Vis tik „Monikos stiliaus“ suderinimas su minkštais patraukimais suveikia geriausiai. Taip Fatso gundančiai blykstelėdamas vilioja plėšrūnių dėmesį. Fatso pasipriešinimas yra kiek didesnis nei Jack‘o, todėl vėl šitoj vietoj yra svarbus pastovus valo įtempimas. Priklausomai nuo to, kokio plūdrumo masalą naudojate ir nuo to koks gylis gaudymo vietoje, reikia pradėti vynioti valą arba iš karto po užmetimo arba palaukti kol masalas nuskęs į reikiamą gylį. Toliau pulbaitą reikia traukti kaip aprašyta aukščiau. Lemiamą reikšmę džerko pravedimui turi trumpos pauzės, kurias reikia padaryti po besikartojančių patraukimų ir timptelėjimų atliekamų kotu. Iš vienos pusės, neabejotinai daugiausiai kibimų įvyksta kaip tik tuo metu. Iš kitos pusės jos apsunkina žūklės procesą – dėl „prasėstančio“ valo labai sunku pakirsti užkibusią žuvį. Ši problema atsiranda dėl skirtingo intensyvumo ir priklauso ne tik nuo žvejo sugebėjimų, bet ir nuo žūklės sąlygų. Idealios sąlygos – tai žūklė iš valties su išmestu inkaru ir kai vėjo praktiškai nėra. Bet jau senai aišku - kai nėra vėjo, tai blogiausias oras plėšrūnėms. Efektyviausia taktika – perspektyvias vietas tikrinti iš dreifuojančios valties. Tokiais atvejais vėjas pūs iš šono ir taip bus dar sunkiau laikyti valą įtemptą ir dar sunkiau kontroliuoti masalą. Štai taip ir atsirado pulbaitų žūklės technika, kuri leidžia sumažinti tuščių kibimų skaičių ir pagerina pakirtimą. Ji yra tokia, kotą reikia laikyti vienoje linijoje kaip ir valas ir koto galo judinti nereikia. Reikalingas pravedimas atliekamas rite. Efektas identiškas, tik išvengiama masalo kontrolės praradimo ir padidėja galimo kibimo diapazonas. Plėšrūnės ataką galime identifikuoti pagal vibraciją arba staigų valo atsipalaidavimą. Bet kokiu atveju labai svarbu stebėti valą, ypač pauzių metu.

Image
Smulkieji pulbaitai yra efektyvūs ištisus metus

Nėra taip jau lengva įkalti kablius į nasrus. Pakirtimo reikšmės nereikia pamiršti net jei yra naudojami kieti kastinginiai kotai ir pinti valai. Kartais, žvejojant klasikiniu būdu, kibimas būna kaip tik tuo metu, kai po patempimo, koto viršūnė būna užbaigimo stadijoje, ir lieka labai mažai vietos pakirtimui. Žvejyba su minėta technika tikrai padidina turimą pakirtimo kampą.
Taip vadinamas“greitasis Gozalesas“ yra nedidelė šios technikos modifikacija. Ją reiktų išbandyti tada, kai lydekos, nepaisant į jūsų dedamas pastangas, nekreipia jokio dėmesio į kitus pravedimo būdus. Reikia tiesiog padidinti traukimo greiti tiek kiek įmanoma! Po to stabtelėti 2-3 sekundėms ir ciklą pakartoti. Tai sunku paaiškinti, bet kartais tokios paprastos pastangos priveda prie neįtikėtinai agresyvių smūgių. Kai masalas pasirodo plėšrūnės matymo lauke ji nespėja pagalvoti ir refleksiškai puola grobį. Labai dažnai galima pamatyti, kaip prieš ataką jos kelis metrus seka masalą. Neįmanoma sužinoti visų plėšrūnių paslapčių ir galbūt todėl žūklė ir yra nuostabiausias dalykas!

Image
žūklė pulbaitais yra taip pat efektyvi kai gaudoma nuo kranto

Glaideriai

Glaideriai yra draugiškiausi ir iš džerkų šeimos juos paprasčiausia naudoti. Jei jūs dar tik ruošiatės pradėti nuotykius su džerkais, geriausia tai padaryti nuo glaiderių. Dabar viso pasaulio gamintojai siūlo tokio tipo masalų.
Image
Glaiderių pavyzdžiai - Manta, Buffalo ir Salmo Slider.

Grupės pavadinimas kilęs nuo angliško žodžio "to glide" – sklęsti/slysti ir labai tiksliai apibūdina šiuos masalus. Dėl savo unikalios konstrukcijos ir subalansavimo, glaideriai slysta tai į kairę tai į dešinę po kiekvieno timptelėjimo koto viršūne. Kažkurie iš jų (nepriklausomai nuo to ar skęsta ar išplaukia) pauzių metu švelniai krypuoja į šonus. Tokia savybė būdinga tik aukščiausios klasės glaideriams, kuri neįtikėtinai pakelia masalo efektyvumą, ypač tada kai žuvis nėra aktyvi. Dar viena puiki glaiderio savybė yra tai, kad jį galima pravesti įvairiausiais būdais, ir jie visi bus darbiniai. Tai reiškia, kad nėra vieno pravedimo būdo, kuris būtų ryškiai išsiskiriantis iš kitų.

Image
Dar viena milžiniška lydeka sugauta naudojant glaiderį

Vis tik tam, kad norint sąmoningai valdyti glaiderį, reikia pabandyti įvaldyti pagrindinį arba klasikinį pravedimo metodus taip gerai, kaip tik sugebėsite. Amerikoje šis metodas vadinamas „šuns vedžiojimas“ (angl. walk the dog). Tai pravedimas, kai masalas traukiamas trumpais koto timptelėjimais ir po jų sekančiomis įvairaus ilgumo pauzėmis. Slydimo amplitudė kontroliuojama ilgiau ar trumpiau leidžiant masalui nueiti į šoną. Kuo ilgiau leisite masalui slysti, tuo daugiau jis nukryps į šoną. Be abejo atstumas, kurį nuplaukia į šoną glaideris tiesiogiai proporcingas jo dydžiui – kuo jis didesnis, tuo toliau jis nukrypti gali. Šio savybės maksimalių dydžių reikėtų vengti, nes tokiais atvejais labai lengva prarasti masalo kontrolę ir pramiegoti kibimą. Taip pat tokiais atvejais dažniausiai priekinis trišakis „pagauna“ pavadėlį. Reikia individualiai pasirinkti kiekvieno sklendimo ilgį, ir jį užbaigiame toliau sekančiu timptelėjimu. Vėlgi visi šie veiksmai yra tam, kad paprasčiausiai neprarasti masalo kontrolės. Tai labai svarbu pauzių metu suvyniojant, kai masalas skęsta ar išplaukia. Esant tinkamoms oro sąlygoms (be vėjo) toks skundimas gali tęstis nuo 10 iki 20 sekundžių arba iki tol kai masalas atsidurs tokiame gylyje, kuriame jau negalėsime tinkamai kontroliuoti masalo. Tokiu atveju geriausia kotą laikyti aukščiau ir įdėmiai sekti valo įtempimą. Iš paveikslo matyti kaip naudojamas šis metodas žvejojant aplink povandeninį kalniuką. Tokiu atveju valtį pasistatyti už kalniuko viršūnės, ir masalą mesti už kalniuko, kur gylis vėl didėja.

Image
Žvejyba skęstančiu glaideriu aplink povandeninius kalniukus

Maždaug žinant toje vietoje esantį gylį ir masalų grimzdimo greitį, galime leisti jam grimzti naudojant atgalinį skaičiavimą. Po to traukti masalą link valties naudojant aukščiau minėtą klasikinį pravedimą su ilgomis pauzėmis.
Nors ir reikalauja daug koncentracijos, taip vadinamas plataus lanko pravedimas yra paprastesnis. Pagal pavadinimą masalas, judėdamas zigzagais, „piešia“ lanką į dešinę arba į kairę. Tai pasiekiama koto viršūne atliekant ilgus minkštus timptelėjimus. Po kiekvieno patraukimo, kaip įmanoma greičiau, reikia „pagauti“ masalą su koto viršūne ir aišku vengti laisvo valo. Deja, net ir labai susikaupus tuščių kibimų sunku išvengti. Labai sunku plėšrūnę efektyviai pakirsti, jei kibimas įvyksta po timptelėjimo kotą keliant atgal į viršų.
Be abejonės, pats paprasčiausias, bet kartais ir pats efektyviausias pravedimo būdas – jau anksčiau minėtas „Monikos stilius“. Reikia tiesiog paprastai lėtai ir tolygiai vynioti valą. Gal tai pasirodys neįtikėtina, bet kartais toks paprastas būdas, esant tam tikrom sąlygom būna labai rezultatyvus.
Daugeliu atvejų, maišyta technika, kuri apima kelis pravedimo stilius – būna efektyviausia. Net vieno užmetimo metu verta panaudoti kelis pravedimo būdus. Tai labiausiai pasiteisins naujose vietose, kur dar nežinoma ką mėgsta vietinės plėšrūnės.
Dauguma glaiderių gaminami dviejų tipų – plaukiantys ir skęstantys. Dauguma žvejų mano, kad norint efektyviai žvejoti visomis sąlygomis, užtenka turėti tik skęstantį variantą. Žūklė pavasariniuose sėkliuose (0,5-1 m) įrodė tai, kad tokiose vietose plaukiantys modeliai daug kartų pranašesni už skęstančius!
Plaukiančius glaiderius reikia naudoti 0,5 –2 m gyliuose. Skęstančius vertėtų naudoti kur gyliai svyruoja nuo 1,5 iki 5 m.

Image
Žūklė glaideriu sėkliuose

Šių dviejų versijų pravedimo principas skiriasi. Naudojant plaukiantį variantą maksimalus gylis (0,5 – 1m) pasiekimas greitai ir užtikrintai dirbant kotu (aišku, kad jo viršūnė turi būti nukreipta žemyn). Tam kad nugramzdinti skęstantį variantą reikia naudoti švelnius ir vienodus patempimus, suteikiant masalui laiko nugrimzti. Abi versijas lengva pravesti arti paviršiaus. Aišku, kas plaukianti versija yra nepakeičiama sėkliuose. Traukiant glaiderį paviršiumi, galima nustojus vynioti valą (pavyzdžiui tarp didelių lelijos lapų) leisti jam keletui sekundžių tarp jų sustingti – taip galima suvilioti iš tankumynų net ir pačias tingiausias margašonės. Beje, tokių kibimų vaizdai dar ilgai išlieka atmintyje!

Image
Dar viena lydeka suviliota glaideriu

Pabaigai, aš norėčiau palinkėti visiems ištvermės atrandant naujus masalus ir naujus jų pravedimo būdus. Aš užtikrinu jus, kad verta! Aš tikiu kad kiekvienas, kurio nenuvylė pirmoji nesėkmė, anksčiau ar vėliau tampa šio plėšrūnų žūklės metodo gerbėjai, kuris vis dar nėra plačiai žinomas čia (vert. past. Lietuvoje). Jūs iš naujo atrasite žūklę gaudydami džerkais ir pagausite žuvį. Tai bus tarytum naujo žūklės žemyno atradimas. Gaila, bet iškyla pavojus tapti kastingo fanatiku. Nors tokia fanatizmo rūšis, man atrodo tikrai nekenksminga ir maloni!

Image
Žvejojant džerkais, kartais verta pašalinti trišakių kablių užkarpas

Piotr Piskorski
www.salmo.com.pl
Post Reply