Kaip tapti "tikru" muselininku?
Naivūs piliečiai visada jaučia pareigą užduoti kvailus klausimus. Kodėl blogėja gyvenimas? Kodėl laiku nemokamos pensijos? Kodėl valdiškos įstaigos A pinigai periodiškai įplaukia į jos direktoriaus B kišenę? Kodėl į netvarką pro pirštus žiūri valdžia? Kur policija? Ką veikia prokuratūra, muitinė, seimas? Turintys dar daugiau įžūlumo pradeda ieškoti aukštesnės materijos ir klausinėti, kaip tapti tikru muselininku, kokią įsigyti muselinę meškerę, valą, kur gauti muselių?
Naivuoli! Jeigu nusipirkęs meškerę, ritę, valą ir muselių įsivaizduoji, kad netrukus tapsi tikru muselininku, skaudžiai apsirinki. Ne nuo to galo pradedi!
Muselininkų Lietuvoje yra gal du, o gal net kokie trys šimtai. Ir jeigu kiek nors domiesi aplinkiniu pasauliu, tai gal ir suvoksi, kad suskaičiavus seime, vyriausybėje ir prezidentūroje plušančius piliečius, jų būtų kur kas daugiau nei tų, kurie Marijos žemės upėse gaudo karališkąsias žuvis. Bet tai dar ne viskas.
Dauguma iš tų trijų ar dviejų šimtų muselininkų, nesusimąstydami, nekvaršindami sau galvos dėl būties esmes, gaudo kiršlius, upėtakius, šapalus, žodžiu, žvejoja. Neapsigauk — tai "netikri" muselininkai. Tų "tikrųjų" yra ne taip daug, bet būtent jie ir esti negęstantys daugaus šviesuliai. Tad jeigu nori tokiu tapti, visų pirma pradėk nuo savęs.
Žinios
Taip, taip, tau reikės žinių. Jeigu prieš tai mėtydavai blizgę ar ištisai spoksodavai į plūdę, tai dabar viską gali pamiršti. Spjauk į tą pusę ir niekada daugiau neatsisuk. Jeigu jau nutarei siekti aukštumų, tapti "tikru" muselininku, tai pamiršk, kas buvo, ir drąsiai žvelk į ateitį. Tiesa, tame kelyje tavęs laukia keletas sunkumų, tačiau nugalėti juos nebus per daug sunku, ypač jeigu paklausysi mano patarimų.
Taigi žinios. Tau teks surinkti nemažą žinių bagažą apie museliavimą, museles, karališkąsias žuvis ir t.t. Tai bus nelengva, nes, pirma, muselininkų yra mažai, antra, labai abejoju, ar jie tau ką nors pasakys, trečia, jeigu pradėsi daug klausinėti, amžiams sugadinsi savo reputaciją, įgysi neišmanėlio, nepraustaburnio vardą, o tada jau amen — "tikru" muselininku vargu bau pavyks tapti. Todėl tau reikės literatūros.
Neišsigąsk, bet nei periodinė spauda, nei folkloras nepadės. Apskritai į vietinę periodinę žvejų spaudą žiūrėk iš aukšto, su gera doze ironijos ar paniekos. Jeigu tavęs kas nors paklaus: skaitei, "Žvejys ir žuvis" rašė, kad... Nutrauk jį vidury sakinio: šlamšto neskaitau, — ir pridurk: aš nežinau, kas ten dirba, kas rašinėja, bet jie visiškai nieko neišmano. Jeigu tas tipas dar išdrys paklausti. Iš kur žinai, kad šlamštas, jeigu neskaitai, gali išdidžiai atrėžti, jog net per spaudos kiosko langą sugebi atskirti grūdus nuo pelų.
Su čekų autoriaus M. Kurnociko rusų kalba išleista knyga apie museliavimą ("Muselininko enciklopedija") reikia elgtis labai atsargiai. Pasistenk ją kaip nors paslapčia, kad niekas nematytų, įsigyti ir paskaitinėti. Susižinosi nemažai, tačiau niekada šios knygos necituok. Kitados ji buvo visiems prieinama, visų "tikrų" ir "netikrų" muselininkų perskaityta, todėl jeigu ja remsiesi, atrodysi ne tik banalus ir neišprusęs, bet ir pakankamai naivus.
Jeigu teks lankytis Lenkijoje, nusipirk A. Sikoros knygą "Muselinė žūklė", jeigu neteks, paprašyk, kad kas nors parvežtų. Ši knyga Lietuvoje retesnė, o tai jau teikia vilčių. Jeigu nemoki lenkiškai, tai bent į gražius paveikslėlius pažiopsosi. Bet ir vėl, mielas drauge, neišsigąsk, nes to vis vien negana. Jeigu jau šventai sieki tikslo tapti "tikru" muselininku, tai užsiprenumeruok anglišką žurnalą "Trout" arba "Trout & Salmon", arba itališką "Speciale Mosca", o geriausiai visus kartu. Yra mūsų šalyje firmų, kurios prenumeruoja retus importinius leidinius, tad gerai paieškojęs rasi. Tiesa, už tokio žurnalo metų prenumeratą gali tekti pakloti tris, keturis šimtus (o gal ir daugiau) litukų, tačiau nemanau, kad dėl tokio menkniekio verta pusiaukelėje sustoti. Na, o jei vis dar slegia užsienio kalbų barjeras, nenusimink, kas mėnesį gausi daug gražių paveikslėlių, o už pinigus bet kuriame vertimų biure bet kokį leidinį išvers į suprantamą kalbą.
Bet ir tai dar ne viskas — tau dar trūksta esminio akcento. O juo gali būti tik kokia nors bibliografinė vertybė, kokia nors sena sena knyga apie žūklę. Taigi vėl turėsi paprakaituoti ir pakrapštyti piniginę. Bet aš tam čia ir rašau, kad palengvinčiau tavo darbą, kad tu nepasiklystum.
Iš karto perspėju, nesusižavėk nei L. Sabanejevu, nei A. Goštautu. Pirmojo veikalai šimtus kartų buvo išleisti Rusijoje — anokia čia bibliografinė vertybė. Antrasis gerai žinomas ir dažnai cituojamas Lietuvoje, todėl beveik visos jo mintys bent kartą kur nors jau yra skambėjusios. Geriausia būtų, jeigu iš kur nors išpeštum I. Voltono 1653 metais išleistą knygą "Meškeriotojo vadovėlis".
Va čia tai visiems būtų smūgis į paširdžius. Tą knygą privalėtum visada nešiotis po pažastimi, kad visi žinotų, kuria linkme sukasi tavo mintys. Vaikščiodamas upes pakrantėmis, suvyniok ją į penkis skudurėlius ir celofaną, ir, kai sutiksi į save panašų, išsitrauk, pasklaidyk pageltusius puslapius ir nutaisęs graudžią miną ištark: štai kaip prieš kelis šimtus metų buvo rašoma, štai koks tais laikais buvo žmonių požiūris. O kas dabar? Kur mes nuėjome! Kur ritasi pasaulis! Kas mes esame! O juk tai tikrų tikriausia Biblija!
Tik neapsiverk. Geriau, priglaudęs knygą prie širdies, rūsčiu ir išdidžiu žvilgsniu pažiūrėk į upę — kaip Dievas, kaip tas, kuris gali pakeisti pasaulį.
Tiesą sakant, aš net nežinau, ar šią knygą kas nors Lietuvoje yra turėjęs, ar kas nors gerai žino, apie ką ten rašoma. Bet jeigu jau apie tai plačiai sklinda kalbos, vadinasi, kažką magiško ji turi. Todėl, mielas kolega, turėdamas I. Voltoną, gali būti ramus. Ramus kaip belgas, nes daugiau kaip pusė kelio jau nueita.
Įvaizdis
Nuo tos minutės, kai nutarei tapti "tikru" muselininku, privalai niekint ir ignoruoti visus plūdininkus, spiningautojus ir kitus "žemesnės" kastos žvejus. Beje, tiek spiningautojai, žvejojantys vien dirbtiniais masalais, tiek plūdininkai gali paprieštarauti ir išsakyti savo argumentus. Tačiau tu neprivalai nieko klausytis. Drąsiai ir garsiai reikšk savo mintis, nes esi kur kas aukščiau, nes sieki "tikro" muselininko vardo. Nei rasizmu, nei antisemitizmu ar seksualiniu priekabiavimu tavęs niekas nepakaltins.
Kartais nepamiršk pabrėžti, kad dugninės meškerės mėgėjų panagės visada juodos, nes jie nieko daugiau nesugeba, kaip tik krapštytis po mėšlyną ir rankioti sliekus, kad plūdininkų varžybos — tik nuožmus ir betikslis aukšlių naikinimas, kad spiningautojų masalai tėra eilinė metalo laužo krūva. Tačiau elkis atsargiai, neįžeidinėk ir neniekink jų tiesiai. Nedaryk taip, kaip savo dvieilyje rašė Nikiforas Liapis Trubeckojus: Varvara, aš niekinu tave. Patelė tu, ir dar kalė be to. Tai negražu ir neetiška. Norėdamas kitiems parodyti jų vietą, privalai griebtis kur kas rafinuotesnių priemonių, subtilesnės ironijos. Tik nebijok. Čia nėra nieko painaus ir sudėtingo. Ir patikėk, jokių didelių išlaidų nebus. Tau tereikės įsigyti "Tarptautinių žodžių žodyną" ir kelias valandas jį pastudijuoti. Pradžioje pakaks įsiminti apie dvidešimt žodžių. Po mėnesio galėsi juos pamiršti ir įsidėmėti naujus. Taip niekada nesikartosi ir būsi originalus. Jeigu nusipirksi gana šviežią "Tarptautinių žodžių žodyno" pirmą tomą, tai originalumo užteks iki gyvenimo galo. Tik nepulk prie tokių žodžių kaip vinegretas, rolmopsas ar kotletas. Pats supranti, jog "tikras" muselininkas turi kapstytis gerokai giliau. Kai viską gerai išstudijuosi, po kelių repeticijų prieš veidrodį galėsi sklandžiai išdrožti: žiūrėk, tie plūdininkai tupi kaip kokie rodailendai, pritvinę egalitarizmo, mentoriškai bando įrodyti savo tiesas, tai gryna deskvamacija, mieli ponai, virulentinis merkantilizmas!
Jauti, kaip skamba? Endai — endai — arizmo — arizmo — acija — acija — entinis — entinis! Tik iš "tikro" muselininko lūpų gali sklisti tokie galingi kaip Niagaros krioklys, tokie šviečiantys ir skaidrūs kaip tūkstantmečio eglė žodžiai. O dabar palygink visa tai su N. L. Trubeckojaus dvieiliu. Supratai, kur šuo paskastas?
Filosofija
Tu jau žinai, kad muselininkai šauniai gaudo karališkąsias žuvis, kad tų žuvų draugai, kad jiems svarbu grakštus valo skrydis, tobulai surišta muselė, upė, jos gyvenimas, jos šneka. Tačiau jei tuo apsiribosi, niekada netapsi "tikru" muselininku. Taip apie žūklę mąsto daugelis žvejojančių muselininkų. O tau juk reikia pakilti aukščiau, kur kas aukščiau ir tapti ne eiliniu žvejojančiu, o "tikru" muselininku. Privalai priversti visus kitus išgirsti beribius tavo sielos sąskambius.
Tik nesuprask manęs blogai. Visai nereiškia, kad privalėsi prie upės temptis kankles ir jomis brūžinti kažkokias melodijas. Tau nereikės nei birbinti birbynės, nei skudučių pūsti. Tie sąskambiai liesis iš tavo lūpų lydėdami kiekvieną reikšmingą veiksmą ("tikri" muselininkai nereikšmingų veiksmų nedaro). O tos lūpos kalbės prasmingai ir perteiks visos žmonijos patirtį. Va taip!
O svarbiausia, kad tam reikia visai nedaug — tik keliolikos svarių citatų. Tačiau parinkti jas reikia apgalvotai. Niekada nieko necituok iš "Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai", "Dvylika kėdžių" ar panašių žemus instinktus skatinančių veikalų. Nesirink ir Senekos — pastaruoju metu jis kažkodėl tapo madingas ir dažnai minimas. Geriau žvilgtelėk į antiką, nes ten yra tokių perliukų, kad net apsilaižyti gali. Ir atsimink, kad citatos turinys visai nesvarbus. Kur kas svarbesnis yra laikas, kada tu įą pasakysi, balso tonas, o visų svarbiausia, niekada nepamiršk paminėti jos autoriaus.
Pavyzdžiui, sėdi tu ant kelmelio, oras gražus, saulutė šviečia, bet prie tavęs prieina keli pažįstami žvejai ir begėdiškai siūlo eiti gaudyti žuvų. Tu jiems atsakai: "Miela šviesa! Neatsidžiaugia man, žiūrėdamos į saulę, akys!" Jie nusistebės, ką tu čia paistai. O tu jiems atrėžk: vyrai, šiuos nuostabius žodžius pasakė senovės žydų poetas Ekleziastas. Kol tie stovi išsižioję, varai toliau: matote tą pageltusią obelį? Ją labai taikliai apibūdino japonų poetas Tajasu Muchetakė: "Pirmąsyk su gėla pavėlavusia šiandien atminty iškilo rudeniško sodo spalvos", — ir nukreipi žvilgsnį į mėlį, į Dzūkijos obelį ir smėlį (cha. net pats pradėjau eiliuotai rašyti). Jeigu nori pasakyti griežčiau, rinkis šiuolaikinius autorius, tik nepradėk keiktis, nes privalai išlaikyti pozą, kad ir kaip sunku būtų.
Žodžiu, filosofiją kuria filosofai, ir kuo daugiau jų sentencijų gulės tavo kišenėje, tuo bus geriau. Troškulys — dar ne viskas!
Įrankiai
Ir arkliui aišku, kad norėdamas tapti "tikru" muselininku, turi turėti ne tik muselinę meškerę, bet ir ritę, valų, pavadėlių ir net tinkamą aprangą. Dėl įrankių problemos nebus, jeigu nekreipsi dėmesio į visokius damus, kormoranus, silstarus, baironus, balzerius. abu-garsijas ir t.t. Pamiršk visas populiarias firmas, nes tai ne tau. Iš "tikro" muselininko lūpų turi skambėti "House of Hardy", "Orvis", "Talon" ir kiti panašūs šedevrai. Pasivaikščiok po parduotuves ir kiekvienoje garsiai pareikšk: negi niekas negali atvežti j Lietuvą padorios Talon" muselinės ar "Leeda" ritės, kiek jūs galite pardavinėti tas dvasios neturinčias prekes? Toliau pasinaudok "Tarptautinių žodžių žodynu" ir paleisk į eterį dar keletą reikšmingų frazių.
Jeigu netyčia (nors guldau galvą, kad to nebus) koks pardavėjas iš sandėlio atsargiai, it krištolinę vazą, tau vis dėlto atneš "House of Hardy" muselinę. nesutrik. Gerai apčiupinėk ją, apžiūrėk viską, ką tik įmanoma apžiūrėti, pasimosikuok parduotuvėje, paskui išeik į lauką ir vėl pamosikuok, o grįžęs atiduok meškerę pardavėjui ir atsainiai tarstelk: žinai, aš iš Hardžio tikėjausi kur kas daugiau. Matyt jų kūrybinės mintys išsisėmė. Reikės Vincuko prašyti, kad iš Anglijos parvežtų ką nors iš "Orvis".
Taip elgtis gali visus metus, tačiau tau vis tiek teks nusipirkti muselinę, nes "tikras" muselininkas privalo turėti bent vieną meškerę. Kainuos labai daug, bet kitos išeities nėra.
O dėl drabužių viskas aišku: neopreninės kelnės-batai, liemenė, pintas krepšelis žuviai ir kepurė. Pastarasis akcentas pats svarbiausias. Kepurė negali būti su snapeliu ir kokios nors populiarios žūklės firmos etikete: tokias nešioja ir plūdininkai, ir spiningautojai, o tau su jais juk ne pakeliui. Todėl geriausiai būtų, kad rastum plačiabrylę skrybėlę. Į ją prismaigstyk muselių, bus labai gražu ir pikantiška.
Štai po truputį ir priėjau prie labai opios temos — muselių. Bet apie tai kitame skyrelyje
Entomologija
Labai blogai, kad tiek "tikras", tiek žvejoiantis muselininkas turi žinoti begalę visokių muselių. kurių pavadinimai kažkodėl neverčiami į lietuvių kalbą. Dar blogiau, kad tas museles teks susirišti pačiam iš visokių plunksnų, kailiukų, siūliukų. Ir visiškai blogai kad dauguma muselių turi būti tiesiog tokios pačios kaip gamtoje skraidantys vabzdžiai. Bet šią blogybę gali išnaudoti savo naudai. Net, sakyčiau, tai gali išgelbėti nuo pirmų dviejų negandų.
Ką gi daryti? Ogi tapk entomologu, t. y. vabzdžių specialistu, tyrinėtoju. Nusipirk vabzdžių atlasą, tinklelių drugeliams gaudyti ir lupą (optinį įtaisą mažiems daiktams stebėti). Kai ateisi prie kranto, nepulk stačia galva žvejoti, nes tikram muselininkui to nereikia. Geriau apžvelk prie upės skubančius kolegas ir lyg šiaip sau pranešk: aš pats esu lankęsis čia daug kartų ir įsiklausęs į ramią sambrėškio valandą išgirsdavau tylius bundančių vabzdžių balsus — tarsi iš kito pasaulio, lyg iš labai toli. Upėtakiai taip pat tą girdi.
Gražu, ar ne? Po tokio poezijos protrūkio atsargiai paremk muselinę į medį, pasiimk lupą, tinklelį ir lėk į pievas. Keliais po žolę gali šliaužioti visą dieną, niekas tavęs išprotėjusiu nepalaikys. Kai sutems, tyrinėjimą nutrauk — nėra prasmės toliau tęsti. Kai su laimikiu grįžę žvejai paklaus, kodėl nežvejojai, ištrauk patį keisčiausią vabzdį, kokį tik radai, pakišk jiems po nosim ir paaiškink: vyrai, nekoks tas jūsų laimikis. Ar jūs bent bandėte aname upės duburyje suvilioti tą trikilograminį upėtakį, gyvenantį čia jau penkiolika metų. Jeigu ir bandėte, tai ar bent jį matėte? Ačiū už atvirumą, — neleisk atsakyti, — žinau, kad nematėte, nes tam margajam gudruoliui šiandien reikėjo va šito vabzdžio. Va taip atrodančios dirbtines muselės. Deja, kol aš jį radau ir visa diena prabėgo, nespėjau net muselės susirišti.
Jeigu koks gudruolis iš savo dėžutės ištrauks panašią muselę, piktai atrėžk: prasikrapštyk akis. Ar nematai, kaip skiriasi akcentai, ar neįžvelgi, jog tavo muselės kojelės viena dešimtąja milimetro per trumpos, o sparneliai, užuot buvę raudonai rudi, yra rudai raudoni.
Esu įsitikinęs, kad po to niekam jokių klausimų nekils. Tiesa, nepamiršk visiems girdint išaiškinti, kad to trijų kilogramų upėtakio rytoj tuo pačiu vabzdžiu jau nesuviliosi: ne ta diena, ne tas vakarėjančio miško kvapas, ne taip šniokščia upė. Kitą dieną vėl galėsi šliaužioti po pievas, atitolindamas tą nelemtąją žvejybą.
Žvejyba
Atvirai pasakius, šiuo klausimu tau nieko negaliu padėti. Bandyk, eksperimentuok, skaityk literatūrą. Gal ir pataikysi musele į vandenį. Gal net ir ausys liks sveikos. Nors nemanau, kad "tikram" muselininkui būtina žvejoti. Jeigu laikysiesi visų rekomendacijų, pakaks ir sausumoje su museline pasivaikščioti. Negi jau pamiršai, ką teigia "Sprite" reklama?
Prof. Vincentas Pūgžlys
(Žvejys ir žuvis. 2000/2)