Piktam museliautojui nepavyks

Straipsniai apžvelgiantys žūklės būdus.
Post Reply
Darelis

Piktam museliautojui nepavyks

Post by Darelis »

Piktam museliautojui nepavyks

Vaikystėje mėgome gaudyti aukšles ir strepečiukus. Laimikiai buvo gana gausūs, nors mūsų įrankiai neįmantrūs: liaunas lazdyno meškerykotis, ant kurio galo pririštas storesnis valas, po to plonesnis ir pabaigoje - ploniausias, o ant jo - kabiukas su žiogeliu ar kokiu kitu masalu. Nei plūdės, nei svarelio.

Mesdavome masalą kiek pasroviui, o kibimą arba pamatydavome kilus ratilui, arba pajusdavome įsitempus valui. [Tik] vėliau sužinojau, kas yra tikra meselinė meškerė, kaip sudėtinga pačiam susipinti daugiagijį į galą plonėjantį valą, kiek kantrybės reikia jį impregnuojant, kad neskęstų, ir pagaliau kokių tik plunksnų ir plunksnelių privalai turėti, norėdamas surišti dirbtinę muselę.

Vėliau buvo muselinės valdymo pamokos pievoje, pirmieji Merkio kiršliai, Ūlos upėtakiai, pirmosios Kolos lašišos. Ir vis didėjanti meilė šiam žūklės būdui.

Museliaudamas negali būti piktas, nes, mėgindamas nutupdyti muselę po nulinkusiu vieš srovės karklu, būtinai suklysi, o tai dar labiau sunervins, ir tikra žūklė tą dieną bus baigta.

Muselinę mėtyti - gana sudėtingas dalykas. Čia valdai nuo ritės jau nuvyniotą valą, kartais - per visą jo ilgį. Valui išsitiesus pasroviui, darai mostą atgal, jam išsitiesus ore už nugaros - pirmyn. Jei mostelsi per anksti - valas už nugaros pliaukštelės lyg botagas ir trūks pavadėlis; jei per vėlai - valas nusileis žemyn ir metimas bus nevykęs.

Museliaudamas negali mintimis būti toli nuo ten, kur esi, nes reikia gyventi su upe, justi jos pulsą. Stebėti verpetus ir sroveles, suprasti koks akmuo ar šiekštas juos sukėlė ir kur tūno tavoji žuvis.

Būtina žiūrėti ir tai, kas vyksta virš vandens, kokie vabzdžiai - vienadienės ar lašalai, o gal kokie kiti šoka savo šokį virš upės, ir tik pririšęs kuo tiksliau tą vabzdį imituojančią muselę gali tikėtis sėkmės. Bet museles dar reikia susirišti - kas reikalauja nepaprasto kruopštumo ir kantrybės.

Tenka bristi upe, atlaikyti iš kojų verčiančią srovę, brautis per pakrančių sąžalynus ar šiaip pėdinti nuo rėvos prie rėvos ne vieną ir ne du kilometrus. Išskirtinės ir museline gaudomos žuvys.

Dažniausias laimikis - standus, it plieno spyruoklė žaižaruojančiais pelekais kiršlys. Patekęs ant kabliuko jis stengiasi prisispausti prie dugno, ir didesnį pajudinti būna tikrai nelengva.

Margašoniai tobulų kūno formų upėtakiai ir šlakiai užkibę visuomet taiko įlįsti į kokį krūmyną, o upių karalienė lašiša kovoja galingai ir atvirai, nė nemėgindama kur nors slėptis.

Kai šiltą bobų vasaros naktį prisėdi ant upės skardžio atsipūsti, o po kojomis šnara vanduo, supranti, kad gyvenimas puikus, nes taikiai gyveni su savimi, o muselinė - tokio gyvenimo būdas.




***
Pagal Arno Abromaičio straipsnį Lietuvos ryte.
Paimta iš spauda.lt
Post Reply