Feeder tipo žūklės pagrindai 1 dalis

Post Reply
jordza
Posts: 675
Joined: 11 Apr 2008, 13:28
Miestas: Vilnius

Feeder tipo žūklės pagrindai 1 dalis

Post by jordza »

Feeder tipo žūklės pagrindai
1 dalis2 dalis

Dugninė žūklė žinoma jau nuo senų laikų. Elementariausias „svaidykles“ su varpeliais, savo knygose, jau aprašė L.P Sabanejevas (rus. Л. П. Сабанеев), pažymėdamas jog tai labai patogi ir rezultatyvi žūklė gaudant tolimais atstumais.
ImageDaugumoje regionų labai populiari žūklė gaudant srovėje „pusiau-dugnine“ – boloninės ar <match> tipo meškerės įrangos variantas, kur kibimo signalizatorius yra iki pat koto viršūnės pakelta plūdė. Kol Rusijoje sėkmingai vystėsi visokios „gumos“, „ragatkės“ su „debesiais“ kabliukų, Anglijoe (50-aisiais metais) Ričardas Vokeris sukūrė pirmą specializuotą meškerę gaudymui nuo dugno (MK IV Avon), kuri tapo prototipu visoms kitoms šiuolaikinėms meškerėms. Tai buvo dviejų dalių sudurtinė bambukinė meškerė 3 metrų ilgio, ir optimaliu užmetimo svoriu apie 570 gramų (1 pav).
Sekančiame etape (60-ieji metai) atsirado pirmasis švytuoklės tipo signalizatorius, kuris buvo lyg ir meškerės viršūnės pratęsimas. Jis buvo pavadintas “swing-tip“. Tokio tipo signalizatorius įsisukdavo į paskutinį Avon‘o žiedą, ir per jį prasiverdavo valas. Pagal jo įlinkimą galima buvo nustatyti kibimą. Pasirodžius šiai naujienai netgi atsirado specialūs kotai –„swing tip rods“. Tai buvo pirmasis žingsnis link šiuolaikinės jautrios ir trapios
angliškos dugninės įrangos.
Image 70-aisiais atsiradus minkštoms stikloplastiko medžiagoms, kilo mintis naudoti koto viršūnę kaip signalizatorių. Todėl tam pačiam Avon‘ui (kuris buvo pradėtas gaminti iš stiklopastiko) nupjovė pusė metro viršutinės dalies ir ten įklijavo minkštesnio stikloplastiko viršūnėlę. Šis kotų variantas buvo labai patogus dugninės gaudyme, parodydavo net mažiausius žuvies prisilietimus prie masalo. Modifikuojant būtent šiuos kotus atsirado šiuolaikiniai “winkelpicker“, „quivertip“. Ansčiau „quivertip“ tipo kotams, buvo priskiriamos dugninės su įklijuotomis viršūnėlėmis, o vokiečių kalbos žodžiu „winkelpicker“ –kotai su keičiamomis viršūnėlėmis.
Šiuo metu aukščiau paminėtų tipų kotai buvo gaminami iš aukštos kokybės anglies pluošto ir turėjo pakankamai greitą akciją. Viršūnėlės įklijavimas dabar beveik nebenaudojamas, nes visi kotai komplektuojami su keičiamomis viršūnėlėmis. Visos angliškos dugninės meškerės pavadinimai reiškia tą patį – tai meškerė su jautriomis keičiamomis viršūnėlėmis. „Feeder“ suprantame kaip – quivert tipo kotą skirtą sunkioms sistemoms, o „piker“ – lengvoms. Sutrumpinimui toliau anglišką dugninę meškerę be šėryklos vadinsiu – „pikeris“, o su šėrykla – „fyderis“ .
Atėjo laikas aprašyti, ko reikia sėkmingai žūklei su angliška dugnine meškere. Pirmiausia – kotai. Juos praktiškai gamina visos firmos – žvejybinės įrangos gamintojai. Kaip ir visi kiti kotai, „quivert“ kotai turi eilę charakteristikų, kurios apsprendžia jų pritaikymo sritį. Tai darbinis ir transportavimo ilgiai, testas (apie fyderius kalbant „klasė“), viršūnėlių skaičius ir jautrumas.
Aš manau kad su ilgiu viskas ir taip aišku. „Quivertip“ kotų klasės yra šios: lengvos, vidutinės, sunkios ir ypač sunkios (light, medium, heavy ir extra-heavy). Gali būti ir tarpiniai variantai – vidutiniškai lengvi (light-medium) ir vidutiniškai sunkūs (medium-heavy). Skirtingų gamintojų kotų priskyrimas klasei pagal maksimalaus užmetamą svorį yra skirtingas, bet panašiai atrodo taip: lengvas iki 40 gramų; vidutinės iki 60 gramų; sunkios iki 80, labai sunkios – virš 100 gramų. Paskutinė charakteristika tai viršūnėlių jautrumas. Jos matuojamos uncijomis. Klasikiniame variante jis parodo, kokią jėgą reikia pridėti prie viršūnėlės galo, kad jinai sulinktų 90o kampu. Viršūnėlių jautrumas būna įvairius – nuo jautriausių 0,5 uncijų iki „ąžuolinių“ 5-ių net 6-ių uncijų.
ImageRenkantis pirmąjį angliškos dugninės kotą, reikia tiksliai įsivaizduoti planuojamos žūklės sąlygas, t.y. kur mes ją naudosime. Aš išskirsiu keletas vandens telkinių kategorijų. Maža upė arba nedideli ežerai ir tvenkiniai. Tolimesnio nei 30m užmetimo atstumo nereikia. Krantai dažniausiai apaugę krūmais, srovės visai nėra arba ji vidutinė. Šitam atvejui optimaliausia naudoti neilgą, lengvos arba vidutiniškai lengvos klasės kotą. Koto ilgis pasirenkamas pagal tai, ar krantai apaugę ir ar reikalingas tolimas metimas. Tokiomis sąlygomis vargu ar reiktų ilgesnio nei 3 metrų koto. Klasę pasirenkame pagal tai, jog žvejoti teks be šėryklos, arba su lengvomis iki 30-40 gramų šėryklomis. Aš pasirinkčiau D.A.M. Multipicker (2,4 m. lengvas) ir Trabucco Prodigy quiver pro (3,3 m. vidutiniškai lengvas). Sekantis vandens telkinių tipas – didelės upės, su stipria srove. Upės pločiai – 100 metrų ir daugiau, gyliai – 5-10 metrų ir giliau. Tokioms upėms pasirinkimas vienareikšmis. Reikalingas ilgas, ypač sunkios klasės kotas. Tokiose upėse dažnai reikalingas labai tolimas metimas į upės vagos nuolydžio pradžią, kur srovė neleidžia naudotis šėryklomis lengvesnėmis nei 70g. Dabar jau gaminami kotai, kuriuose išimdami įdėtinę dalį galime keisti jo ilgį. Kaip apvyzdį paimkime Trabucco proximo powerstrike, 3,9 arba 4,2 m ilgio, priklausomai nuo to ar įdėtinė dalis įdėta ar ne. Paskutinis telkinio tipas – didelis ežeras arba užtvanka. Tokiems telkiniams tinkamiausi bus vidutinės arba sunkios klasės 3,6-3,9 metrų ilgio kotai. Aš rinkčiausi Trabucco Exxon (3,6 m, sunkios kl.)
Jeigu jūs planuojate gaudyti skirtingomis sąlygomis – geriausia būtų turėti tris skirtingų klasių kotus. Bet pradžiai aš Jums siūlyčiau įsigyti sunkios klasės „feeder“ tipo 3,4-3,9 m ilgio kotą. Jie labiausiai universalūs, ir laisvai leidžia naudoti svorius nuo 10 iki 70 g. Neskaitant DAM ir Trabucco, gerus ir nebrangius kotus galima rasti ir Daiwa bei Shimano firmų prekių asortimentuose.
Taigi kotas išsirinktas ir įsigytas. Kita neatsiejama šios įrangos dalis – tai ritė. Pagrindiniai „feeder“ tipo ritės reikalavimai yra tai, kad ji turi turėti didelį perdavimo skaičių. Tai charakteringa angliškos dugninės savybė, kur dažnai permetinėjama, net ir nekimbant – siekiant papildyti žūklės vietą pašaru. Ritė turi turėti didelio skersmens būgną, kuris užtikrina tolimą užmetimą. Pageidautina kad jis būtų kaip „match“ tipo būgneliai, t.y. negilus būgnelis, nes naudojami ploni valai, nors galima pavynioti ir pigaus storo valo. Dar vienas reikalavimas – turi būti valo fiksatorius, kuriuo patogu naudotis užfiksuojant užmetimo atstumą. Ritė turi turėti patikimą frikcinį stabdį, nes naudojami plono valo pavadėliai. Mano išbandytos ritės, kurios idealiai atitinka aukščiau paminėtus reikalavimus būtų Shimano Stradic X GTM ir Tica Venus arba Condor 3000-io dydžio. Shimano ritėse aš išskirčiau minkštą ir tolygią eigą, o Tica – labai gerą frikcinį stabdį, kuris turi didesnį, nei pas Shimano, reguliavimo diapazoną. Šios ritės išsiskiria tuo, kad turi papildomą stabdžio reguliavimo rankenėlę, kuria vienu pastūmimu galime atlaisvinti visai stabdžius, ir atvirkščiai. Tai labai svarbu, užmetant reikia stabdį užveržti, o traukiant žuvį – turėti galimybę greitai ir patogiai reguliuoti. Aš manau, kad rites, su priekinio reguliavimo stabdžiais feeder'yje naudoti nepatogu.
Image
Sekantis ne mažiau svarbus įrangos elementas – valas. Turėdamas daug žūklavimo patirties naudojant įvairius valus, vienareikšmiškai pasakysiu, kad feeder'yje naudoju tik ploną pintą valą. Išskirtinais atvejais su mono, gaudant piker'iu, mažose upėse, netolimais metimais. Tai paaiškinčiau tuo, kad pintas valas yra praktiškai netamprus, ir tiksliai parodo kibimą net už 80m. Kai naudojant mono valą, aš nustebęs ištraukdavau pasikabinusius pūgžliokus, ar visai tuščią kabliuką, tai su pintu valu aš visada matydavau tuos kibimus ir laiku priimdavau atitinkamus sprendimus. Antras, ne mažiau svarbus dalykas, tai pakirtimas. Naudojant mono valą tenka trūktelėti vos ne daugiau nei 180 laipsnių, kai su pintu užtenka tik truputėlį staigiau nuimti feeder'į nuo atramos. Pinto valo trūkumas, kaip nebūtų tai keista, tai jos netamprumas. Blogai sureguliavus frikcinį stabdį ir naudojant ploną pavadėlį – traukiant stambią žuvį jis (pavadėlis) gali nutrūkti. Yra vienas geras būdas išspręsti šią problemą – tai naudoti guminį amortizatorių „power gum“, bet šio amortizatoriaus aprašymas neįtrauktas į šį straipsnį. Aš naudoju Berkley firmos valą „Power Pro“ nuo 0,1 iki 0,14 mm feeder'iams, nuo lengvų iki sunkių. Galima naudoti bet kokį kitą pintą valą, tame tarpe ir pigų Mitchell firmos „Fusion“.
Dabar reikia apsirūpinti „einamaisiais dalykais“. Tai šėryklos, svareliai, įvairūs suktukai, kabliukai, segtukai, pavadėlių valas ir įvairios sistemėlės. Kabliukai dažniausiai naudojami nedideli. Iš savo patirties, tai #12-16 dydžio kabliukai(pagal tarptautinę numeraciją). Rečiau naudojami visai maži – #18-22, arba dideli – #8-10 numerio. Kabliukai turi būti idealiai aštrūs ir pagaminti iš pakankamai storos grūdintos (bet nepergrūdintos) vielos, kad nenusiviltumėte žuviai atlenkus arba nulaužus kabliuką. Labai gerus kabliukus gamina Colmic, kurie nesenai atsirado mūsų rinkoje. Nuo jų neatsilieka Triana ir Owner. Labai dažnai sutinkami paskutinės firmos kabliukų padirbinėjimai. Pavadėlių valas pasirenkamas pagal ploniausią diametrą atitinkantį didžiausią stiprumą, minkštumą ir „atminties“ nebūvimą. Neblogas valas pavadėliams yra Mover Smart SLR, Smart Exel ir Triana X-Match. Aukščiau paminėta Colmic firma gamina gerus valus, tinkančius pavadėlių gamybai. Tinkamiausi valai nuo 0,1 iki 0,16 mm storio. Plonus pavadėlius panaudosite gaudant atsargią žuvį stovinčiuose vandens telkiniuose, o storesnius – aktyvią stambią, nelabai atsargią žuvį srovėje.
Segtukai ir suktukai. Šiuose elementuose svarbiausia suderinamumas tarpusavyje – t.y. patikimumas, jų dydis ir patogumas naudoti. Suktukai turėtų lengvai suktis, o segtukai pageidautina – dvigubo užsegimo, kuriuos galima atsegti iš bet kurios pusės. Iš kitos pusės – segtukais ir suktukais dažnai būna sukomplektuotos šėryklos ir svareliai, todėl iš principo šitų daiktų atskirai turėti nebūtina.
Kad valas nesusisuktų yra naudojama tokia paprasta ir patikima sistemėlė susidedanti iš vamzdelio (tiesaus arba sulenkto kampu) prie kurios, arčiau vieno iš jos galų, pritvirtinto segtuko. Jų geriau turėti keleto skirtingų tipų ir dydžių.
Svareliai. Dažniausiai naudojami „su sparneliais“ svareliai nuo 5 iki 40 gramų svorio. Jie yra labai paplitę, todėl žvejo arsenale jų turėtų būti komplektas, po keletą vienetų kiekvieno kas 4-5 gramus. Na ir šėryklos. Tai pagrindinė visos sistemos dalis, turinti įvairių skirtingų naudojimo būdų. Pradžiai užtektų įsigyti pačių paprasčiausių-tinklinių, skirtingo svorio (priklausomai nuo numanomų žūklės sąlygų) ir skirtingos formos šėryklų.
Image
Apvalios stovinčiam vandeniui, trikampės arba kvadratinės – srovei. Srovėje nepamaišys šėryklos su vienoje pusėje uždarytu galu, nes lėčiau iš jų išplaunamas pašaras.
Paskutiniai akcentai – turime viską, kuo gaudysime žuvį. Liko pasirūpinti tik patogumu prie vandens telkinio. Jums nepamaišys: graibštas, specialus stovas feeder'iui, keletas įprastų stovelių, sietelis žuviai, ekstraktorius, indas paruošti pašarui ir patogus krėslas.
Image
Graibštas pageidautina sportinio tipo su lengva, pakankamai ilga rankena. Jį lengva ir patogu valdyti. Stovelis fyderiui turi būti patogus užkertant, t.y. netrukdyti mosuoti feeder'į tolyn nuo vandens kryptimi (4 pav.). Tokius stovelius gamina Browning, Zebco,. Galima naudoti Stonfo firmos platų stovelį, skirtą match tipo meškerėms. Kiti stovai skirti atremti meškerės galui, graibštui, sieteliui. Jiems ypatingų reikalavimų nekeliama. Ekstraktorius bus nepakeičiamas, kai žuvis giliai nurys masalą, feeder'yje tai dažnas atvejis. Patogiu ekstraktorius gamina firma Stonfo, jo viduje yra naudinga adatėlė, padedanti išpainioti valą. Indas pašarų ruošimui patogesnis minkštas. Juos gamina įvairios firmos ir visada jų rasite žūklės prekių parduotuvėse. Kaip kėdę galite naudoti bet ką, pradedant žiemine dėže ir baigiant atlošiamais gultais.
Image
Kai jau viską turime, ir jau nekantraujame važiuoti į žūklę, mums reikėtų pasiruošti pavadėlius ir sistemėles. Pavadėlių geriausia turėti prie savęs kelių rūšių – skirtingais kabliukais, skirtingo ilgio ir valo storio. Aš dažniausiai turiu tokį rinkinį pavadėlių: kabliukas #20, valas 0,1mm; kabliukas #18, valas 0,1; kabliukai #16 ir #14, valas 0,12; kabliukas #12, valas 0,14.Ilgiai 30, 40, 50 centimetrų. Juos patogu laikyti pavadėlinėse, kurias gamina Mover, bet jos (geros kokybės ir atitinkančios „feeder“ pavadėlių ilgį) brangios. Aišku, pavadėlius galima rišti tiesiog žūklės vietoje. Tik tai nelabai patogu ir gaištamas brangus laikas. Apžvelkime pagrindines paprasčiausiai pagaminamas ir patikimas sistemėles. Pirma, pati paprasčiausia – vamzdelis-neleidžiantis susisukti. Jis daromas tiesiai prie vandens, nes nieko ruoštis nereikia. Pagrindinis valas praveriamas per vamzdelį, po to valo gale tvirtinamas suktukas, o prie suktuko – pavadėlis. Belieka tik prie vamzdelio segtuko pritvirtinti tinkamą šėryklą – ir sistemėlė paruošta. Tokios sistemėlės privalumas paprasta pasidaryti ir visiškai nesipainioja pavadėlis už pagrindinio valo. Pagrindinis trūkumas – mažas jautrumas.
Sekanti sistema – tai paternosteris. Tokia pat sitemėlė naudojama feeder'yje vadinama Styvo Gardnerio sistema, nes jis pirmas ją aprašė (o gal ir panaudojo). Paternosterį geriau pasiruošti iš anksto, nors originale ši sistemėlė rišama tiesiai prie pagrindinio valo. Vis tik aš manau, kad naudoti pintą valą šiai sistemėlei neverta, nes keičiant taip pat prarandamas mobilumas. Ji daroma sekančiai. Iš valo (0,2-0,25mm skersmens mono valo) suformuojama 15-20 centimetrų ilgio kilpa. Prie jos tvirtinama šėrykla. Prie trumpesnio vieno valo galo kabinamas pavadėlis „kilpa į kilpą“, prie ilgesnio galo jungiamas pagrindinis valas. Dėl nebūvimo „nereikalingų detalių“ kaip vamzdelis, ši sistema pasižymi dideliu jautrumu ir linkusi savaime pakirsti žuvį. Iš anksto paruoštas sistemėles patogu laikyti suvyniotus ant laikiklių, skirtų sudurtinių ar „mach“ tipo plūdžių sistėmėlių laikymui.
Image
Simetrinė kilpa. Tai pagrindinė sistemėlė gaudant pikeriu, t.y. be šėryklos su svareliu, nors galima naudotis ir su šėrykla. Ji padaroma nedaug sunkiau už paternosterį. Ant tokios pat mono valo prijungti pavadėliui formuojama kilpa. Po to, abu valo galai susukami tarpusavyje 8-12 cm ilgyje ir užfiksuojami antru mazgu, tokiu pat kaip ir pavadėlio kilpa. Šis susukimas duos kietumo pavadėlio sujungimui su valu, ir užmetant neleis tarpusavyje jiems susisukti. Toliau, išmatavus reikiamą kilpos ilgį (dažniausiai 45-60 centimetrų) rišamas dar vienas toks pat mazgas ir už keleto centimetrų dar vienas – paskutinis. Už šios kilputės sistemėlė rišama prie pagrindinio valo. Šėrykla pritvirtinama su dvipusiu segtuku. Ši sistemėlė yra labai jautri lyginant su paternosteriu ar vamzdeliu, bet taip pat labiau linkusi susisukti.
Paskutinė sistemėlė, kurią galima naudoti įsisavinant feeder žūklę – tai asimetrinė kilpa. Ji rišama analogiškai simetrinei, su vienu skirtumu – viena kilpos pusė daroma ilgesnė už kitą kažkur ant 15-20 centimetrų. Kai ant kilpos jau uždėta šėrykla, ir sitemėlė pririšta prie pagrindinio valo, tai šėrykla turėtų būti žemiau pavadėlio tvirtinimo vietos, ir ta kilpelė turi žiūrėti į šoną. Tai pati jautriausia sistemėlė, bet ir išrankiausia pasirinktoms medžiagoms. Tai labiausiai liečia valą iš kurio ji pagaminta – valas turi būti atsparus trinčiai, dėl slankiojančio segtuko su pakabinta šėrykla.
Čia, sistemėlių sąrašą ir baigsiu, nes sudėtingesnių, mano nuomone, neverta naudoti – kol neįsisavinsite žūklės su aukščiau paminėtomis. Tuo labiau, kad jos, tam tikra prasme, yra bazinių sistėmėlių išvestinės. Greičiausiai jums labiausiai patiks viena – dvi, ir bus kibiausios pirmose žūklėse. Pavyzdžiui aš, beveik visais atvejais, naudojuosi paskutiniu variantu – asimetrine kilpa (ir jos modifikacijomis, kurias aprašysiu sekančiame straipsnyje).

Sergej Markov

„Sportinė žūklė Nr.7 – 2003 m.“

paimta iš http://www.fishinginfo.ru
Post Reply