Maskuotė upėtakių žūklėje

Post Reply
jordza
Posts: 675
Joined: 11 Apr 2008, 13:28
Miestas: Vilnius

Maskuotė upėtakių žūklėje

Post by jordza »

Maskuotė upėtakių žūklėje
Jei būtinybe žvejui naudoti maskuotę medžiojant upėtakį kas nors abejoja, lieka tam tik pavydėti. Reškiasi jis laimingasis gaudo ten kur maskuotės nereikia. Arba ... jis tik taip galvoja...
Kur reikalinga ją naudoti
Upėtakių žūklė spiningu mažose miško upėse ir upeliuose - užsiėmimas labai žavingas. Lengvi subalansuoti įrankiai ir gerai apgalvota įranga leidžia patyrusiam žvejui tai daryti gražiai ir netgi, jei norite pasakysiu – dailiai. Ir iš šalies žiūrint – be jokių pastebimų pastangų ...
Įsivaizduokite, kaip aiškų vasaros rytą jis neskubėdamas braunasi tarp medžių netoli nuo skaidraus upokšnio, sustodamas ir atidžiai apžiūrėdamas eilinį posūkį, sąšlavyną ar sraunumą. Kaip jis rūpestingai renkasi ir įvertina priėjimo ir žūklės vietas. O po to atsargiai žengia ir slėpdamasis tarp kranto augmenijos artinasi prie vandens, pakelia spiningą – ir beveik be kokio užsimojimo daro trumpą užmetimą.
Patikrintas masalas lekia tarp nulinkusių vytelių ir minkštai, dėka savalaikio pristabdymo, krenta į vandenį. Trumpa pauzė – ir žvejys pradeda vynioti, lengvai timptelėjant spiningo viršūnėle. Kitam valo gale, vandenyje, tarp praplautų šaknų ir prietemoje – dirba „ekskliuzyvas“, reikalaujantis nelygaus pravedimo. Palaipsniui jis kyla aukščiau, ir jo būdingas „žaidimas“ pasimato. Dar truputėlį, iki paviršiaus lieka visai vos vos – ir čia... pasirodo upėtakis. Iš kur – tiksliai suprasti neįmanoma. Jis yra šalia masalo, ir kyla kartu su juo, tik kelių centimetrų atstumu... Žuvis – kaip priemiesčio upeliui ne maža, iš pirmo žvilgsnio apie 32cm. O masalas – jau tuoj tuoj pasieks paviršių, ir žvejas turi šiek tiek atitraukti masalą nuo šakų, nuo kranto ir ... nuo upėtakio, kuris vis dar elgiasi labai atsargiai, nesistengdamas pulti.
Viskas, pakėlimas baigtas ir srovė pradeda masalą nešti link upelio vidurio. Jis be abejo vis dar dirba, ir netgi įvykdė dalį užduoties – suviliojo atsargią žuvį ir privertė ją pakilti į vandens paviršių. Ir vis dėlto upėtakiui kažkas jame nepatiko...
Bet ne, jis vis dar užtikrintai seka masalą, o jo žvilgsnis nukreiptas išilgai valo, susitinka su žvejo žvilgsniu. Kaip sakoma - akis į akį...labai romantiška.
Iki žuvies mažiau kaip 10m ir susikaupęs spiningautojo veidas aiškiai matomas virš žolės ir dar žiemą bebrų praretinto krūmyno. Ir to pasirodo daugiau nei užtenka-upėtakis dingsta neprisilietęs prie masalo.
Nusivylęs žvejys santūriai ištraukia niekuo dėtą “ekskliuzyvą“ ir tyliai pasišalina. Iki sekančio karto. Aišku jei jo nesuras anksčiau koks alkanas-sliekininkas, ir jei nepakis vandens lygis upėtakis liks panašiai toje pat vietoje.
Beje jeigu jums atsitiks panašus atvejis, „nusiraminimui“ prisiminkit, kad mūsų kai kurie kolegos upėtakį laiko „nelabai jau ir atsargiu...“
Ir kur ji visai nereikalinga...
Juodai baltoje fotografijoje - 1974 metų vasara, Laplandija. Žuvies gaudymas spiningu, pragyvenimo poreikiams, gražaus ir poetiško pavadinimo pasienio upėje... Va būtent čia, maskuotė nebuvo reikalinga.
Mano pražystami turistai, atsidūrę po kelių metų už 300 km nuo tų vietų, ilgai negalėjo apsiraminti. Jie susijaudinę pasakojo apie didelę galybę grybų ir uogų, kurios auga tiesiog veltui. Apie tai kad tikrąja to žodžio prasme „besivoliojančiais po kojomis“ tetervinus, kurtinius ir laukinius elnius, paskui kuriuos miesto žmonės pradėdavo vaikytis su lazdomis ir kirviais. Ir be abejonės apie žuvį, kurią pagauti turint bet kokius įrankius problemų nebuvo. Vis dėl to viena problema buvo – tai laiku sustabdyti žūklę, kitaip neturėtum kur dėti žuvies...
Kuo arčiau – tuo ... aukščiau?
Be abejo įprasta žūklė skiriasi nuo žūklės naudojant maskuotės elementus, o ji savo ruožtu – nuo žūklės „ant trumpo“, kuri ir yra beveik kieta maskuotė. Skirtumams nustatyti galima laikyti atstumą tarp spiningautojo ir jį dominančio objekto. Kuo mažesnis tas atstumas – tuo didesnis būtinas maskavimosi lygis, ir atvirkščiai.
Gaudant Kolos pusiasalio upėje, visiems žvejams užtenka paprastos technikos. Tada jam po kojomis gaudysis smulkmė, o užmetus normaliam nuotolyje (aišku atitinkamose vietose) – didesnė žuvis.
Šalia miestų, kur žvejų kiekis jau senai perkopė kritinį skaičių, protingiausių požiūriu į žūklę bus laikomas tolimo užmetimo naudojimas, o artimuose atstumuose – įvairios maskuotės elementų naudojimas.
Kitais žodžiais tariant, kaip ir taigoje taip ir miestuose, stengiantis pagauti didesnę žuvį, spiningautojas privalo galvoti apie atstumą. O jeigu jo išlaikyti neleidžia supanti aplinka, jums padės maskuotė, ir tik tokiu būdų artintis prie žūklės tikslo.
Pasikartosiu, kad kalba eina apie solidžią žuvį, nei smulkūs upėtakiai 15-25cm kurie ir ten ir čia ne tokie atsargūs.
Taigi, tarp nedidelės įvairovės spiningo žūklės būdų, ryškiai išsiskiria du jo tipai. Pirmasis, paprastas ir patikimas – laikytis atstumo, tai leidžia žvejui būti nepastebėtam ir neišgirstam atsargios žuvies. Visgi jo sėkmingas įgyvendinimas ne toks jau paprastas, reikalaujantis kitų būtinų sąlygų įvykdymo. Netgi kelių vienu metu.
Pagrindinė ir pirmoji jų - bent jau dalinis upės tinkamumas tokiai žūklei. Toliau tai liečia patį spiningautoją, kuris turi būti įgudęs valdyti įrankius tolimame atstume. Ir pagaliau trečia – turėti žūklės sąlygas atitinkančią įrangą. Kitu atveju žvejys, besistengiantis išspręsti šią užduotį tam netinkamu spiningu, tampa it kokia masalų mėtymo mašina. Arba užkabina tokį masalą, kuris lengvai lekia į numatytą atstumą, bet po įkritimo į vandenį – kurį laiką ten niekas nekimba... Iš tiesų reikėtų pasakyti, kad keletas elementarių maskuotės taisyklių – turbūt, tradiciškai – spiningautojai laikosi ir žvejojantys iš toliau.
Antroji sudėtingesnė, bet šis kelias įdomesnis – žvejyba sąlyginai iš arti, didėjant maskuotės būtinybei, kuri tokiose sąlygose įgyją ypatingą reikšmę. Kuo atstumas bus mažesnis, tuo spiningautojo žingsniai ir veiksmai turi būti atsargesni, maskuojantys ir gerai parinkti įrankiai ir apranga. Tiems kurie pasirinks šį metodą, patartina būti dėmesingiems ne tik betarpiškai į žvejybą, bet ir į visą kitą aplinką, kuri supa upelį. Pavyzdžiui, kaip atrodo augmenija skirtingais metų laikais. Ypatingai pavasarį kai žolė dar neužaugus, o medžių ir krūmynų lapai dar maži ir neįmanoma už jų pasislėpti. Šiais atvejais žvejys privalo įvertinti vandens lygį, jo skaidrumą ir gal būt tolinti žūklės atstumą. Pageidautina laikytis ne visu ūgiu tolėliau nuo kranto, slepiantis už visko ką gamta tuo metu gali pasiūlyti. Būtina vengti atvirų vietų ir ten kur labai reta. Priėjimo ir užmetimo vietas pasirinkti atkreipiant dėmesį į ryškią pavasario šviesą ir ganėtinai silpną miško lapijos šešėlį. Todėl pavasarį, ypač saulėtą dieną, geriau žvejoti ten kur upeliai teka per spygliuočių miškus. Šešėliai susidarantys ten, suteikia sąlygas sustoti ir pasislėpti žuviai, o tankus spyglių vainikas suteikia galimybę prieiti ir užmesti nepastebėtam. Vasarą situacija šiek tiek sušvelnėja, bet vis tiek netinka blizgančios ritės ir kitas “šarkų džiaugsmas“. Taip pat kamufliažas ryškiai išsiskiriantis iš realybės, kadangi gaudant “ant trumpo“ atstumas gali siekti tik kelis metrus.
Septyni žingsniai..
... Keletą metų atgal ruošiausi gaudyti viename, gausiai apaugusiame krūmais, upelio ruože. Toje vietoje jis tekėjo vingiuodamas tarp vasarnamių kai kur sraunuma kai kur tamsiomis duobėmis. Kadangi nesimatė pramintų takų, reiškias mažai kam patiko ten gaudyti. Tai galiausiai ir lėmė mano apsisprendimą.
Atvažiavau ankstų rytą, kol vasarnamių gyventojai dar miegojo. Kas yra neįprasta, su savimi paėmiau kamufliažine kaukę iš tinklinės medžiagos ir plonas siauras pilkai-žalios spalvos medžiagos juostas-rankų riešams apvynioti. Visa kita turėjau kaip visada: neryškus vasarinis kamufliažo kostiumas ir nieko šviesaus ar blizgančio savo įrankiuose. Kad pabusčiau ir nepramiegočiau kibimo, tik atvažiavus išgėriau kavos ir apsiprausiau veidą šaltu upelio vandeniu. Pirmas metimas , kaip jau tapo tradicija – po kojomis. Padedam žūklę. Reikalai pasisuko taip gerai, kad šį ruožą aš dar kartojau keletą kelionių po to iš eilės. Būdavo ir taip kad iš po sąšlavyno, tuo pačiu metu iš paskos masalo išlysdavo dvi ar trys, legalaus dydžio, žuvys. Kartais jos netgi maišydavosi viena kitai, po to sustingdavo, kai masalas pradingdavo. Primenu, kad žūklė vyko iš arti – kartais ne daugiau 3-4m atstumu ir stebėti šį procesą buvo tiesiog smagu.
Be abejo aš buvai labai atsargus, bet esant tokiam mažam atstumui ir švariam vandeniui jie negalėjo manęs nematyti. Aš nedariau grubių klaidų ir tikėtina kad upėtakis neišskyrė manęs iš supančios aplinkos. Reikia paminėti kad, gaudant iš arti reikia būti maksimaliai įsitempus ir staigiai reaguoti keičiantis aplinkybėms. Tai nėra lengva ir savotiškai vargina, bet tuo pačiu visos miesto problemos nueina į šalį ir pasimiršta, tiesiog joms nebelieka vietos. Ypač kai viskas sekasi ir žūklė sėkminga!
...Stovint vandenyje prie pat kranto ir tvirtai į jį atsirėmus, tarkim juosmeniu ir krepšio apačia, kad pasiekti kelis centimetrus reikiamai spiningo padėčiai, aš buvau priverstas susilenkti ir dar pasisukti 45 laipsniu kampu, nes norėjau paslėpti ritės sukimą už pakeltos kairės kojos kelio. Atstumas iki mane dominančios vietos, tiksliau virš vandens augančio išlinkusio medžio kamieno buvo 5 metrai. Po juo tamsavo daug žadanti paslaptinga nežinomybė, o arčiau vidurio aplink susidariusią seklumą, apgaubdama ją iš abiejų pusių, link manęs tekėjo pagrindinė srovė. Iš karto už sėkliaus labai arti vandens kabojo kelios ievos, ir keletas jos šakelių raižė vandenį judėdamos srovėje ir tuo nukreipdamos dėmesį. Pajautęs kad tvirtai įsitaisiau visais galimais atramos taškais, aš mintimis įsivaizdavau busimą metimą ir kaip aš atrodau iš šono. Taip, nebent keista šypsena – tai mažiausiai ką buvo galimą tikėtis išvysti pasirodžius pašaliniams. Mane suprastų nebent toks pat keistuolis, bet tokių dar reikėtų paieškoti. Ką darysi, siauros specializacijos pasekmės... Aš dar kartą mintimis įsivaizduoju būsimą metimą. Blizgei reikėjo praskristi pro šakeles ir į vandenį nukristi kuo aukščiau kamieno. Po to gavusi judesį ir pradėjus žaismą ji slinkdama link to kranto, kaip tik turėjo praeiti tarp susidariusio sėkliaus ir būtent jo, po medžiu daug žadančio šešėlio.
Mečiau pirmą kartą. Kai blizgė atsidūrė prieš kamieną, link jos šmėstelėjo kažkas tamsaus, šviesaus dugno fone, ir akimirką vėliau, spiningu pajaučiau stiprų smūgį. Tai buvo pirmasis upėtakis, visai neblogas.
Antras metimas. Ir kita žuvis jau sėdi ant kabliuko, netvarkingai spurdėdama tarp ievos lapų. Prieš trečią metimą padariau pauzę, bet upėtakis nedvejodamas vėl užkibo. Ketvirtą kart mečiau tik dėl bendros tvarkos ir... pagavau ketvirtą margį. Tai jau buvo per daug...
Aš pajaučiau, kad galių prarasti dvasios pusiausvyrą, kuri labai reikalinga žūklėje, bet nedaryti sekančio metimo jau buvo nebeįmanoma. Nevienareikšmė situacija... na kodėl eiti toliau yra priimta tik po tuščio užmetimo? Laimei jis ir buvo tuščias, pajutau palengvėjimą. Vėl viskas stojo į savo vėžias. Galima buvo jau išlysti ir eiti toliau, lengvai šlubčiojant dešine koja. Žmogus juk ne gervė...
Prieš 10 valandą aš dažniausiai jau eidavau į patogią sustojimui vietą, kur būtų vandens, malkų, šešėlis ir jei pasisektų, lengvas vėjelis. O ko gi daugiau reikia žvejui vasaros dieną, kad ramiai pavalgyti ir pailsėti?
Vienoje iš kelionių nusprendžiau pagaudyti ir po poilsio. Nuėjęs visai netoli nuo sustojimo vietos pastebėjau, kad kitu krantu į mano pusę eina vyras su ... grėbliu rankoje. Šalia jo – šuo. Man pasidarė smalsu ir nevengiau susitikimo, o tiesiog atsisėdau prie kranto ant žolės. Prisipažinsiu, grėblys mane suintrigavo. Per ta laiką žmogus sustojo ir, nuleidęs sodo įrankį į vandenį, kurį laiką makalavo ir ištraukė valą, ant kurio kabėjo kabliukas su slieku ir didelė veržlė! Viskas kaip pagal Čechovą! Nepakartojamasis Antonas Pavlovičius sugebėjo pažvelgti taip toli, kas visiems kitiems net nesisapnavo. Šį sistemą paprastoj kalboj vadinama „donke“, o grėblys – kad nesilenkti. Aš per amžius neatspėčiau! Greitai žmogus ir šuo priėjo visai arti, ir jis mane pajautė. Aš negarsiai pasisveikinau su kolega (brakonierius-sliekininkas vert. pastaba) nors ir nemėgstu donkių-spąstų. Vyras sustojo, jis vis dar manęs nematė ir jo šuo pasirodo irgi ne. Todėl kad po to kai aš lėtai atsistojau jis pabruko uodegą ir pasislėpė tarp šeimininko kojų. O žmogus tvirčiau suėmė savo įrankį... čia aš pavėluotai atsiminiau apie kaukę ir nusiėmiau ją. Šuo pagaliau sulojo, o mes su jo šeimininku pradėjome juoktis..........
(M.Ustinov – Sportinė žūklė Nr.8-2005)
Post Reply