Jackfisho ir Karsio viegeliu zukle nemune

Post Reply
karsis
Posts: 383
Joined: 11 Apr 2008, 16:53
Miestas: Kaunas
Contact:

Jackfisho ir Karsio viegeliu zukle nemune

Post by karsis »

- Kiek?
- Penkiasdešimt.
- Penkiasdešimt? Oho, meluoji, parodyk!
- Na tikrai, pats pažiūrėk.
- Eee… tikrai nemažai.
- Iš kur, kaip? - nustebusio veido išraišką nukreipiu į Darių.
- Iš Alytaus. Vienas vaikinukas pririnko ir nupirkau.
- O, žiūrek, lipa lauk! Dar iššoks, grečiau uždaryk ir važiuojam.
- I Pegėgius?
- Taip, i Pegėgius.
Taigi, apsirūpinę varlių atsargomis, keliaujame tuo pačiu keliu, kuriuo, rodos, dar taip nesenai vykome į zvejys.net puslapio forumo dalyvių susitikimą. Bet dabar jau Lapkritis – vėgėliu metas. Nors ir kimba dar aštriadantės neblogai, tačiau pusę Lietuvos masina iki ledų truksianti į Nemuną atplaukiančių vėgėlių žvejyba. Mes - ne išeitis.
Dar vidurdienį pajudėję iš Kauno lanktyniaujame su Nemuno srove. Pro kairiojo lango stiklą visą laiką matyti jo vandenys, smėlėti krantai, kur kažkada buvo gausybė dambų. Kur ne kur kelkraščiuose automobiliai laukia savo šeimininkų, grįžtančių su laimikiu. Savaitgalį čia žvejų netruksta. Važiuodami dar pasiskambiname i žvejybos vietą. Mums jos jau užimtos, telieka nuvažiuot ir atidaryti vėgėlių sezoną.
Pasiekę Panemunę, sukame į dešinę ir žvirkeliu pasileidžiame mūsų laukiančių kolegų link. Kitame krante matyti Tilžės miesto pakraštys, įvairūs sandeliai, fabrikai, gamyklos. Matome ir pasieniečiai su džipais tyko kontrabandinikų, tikrina įtartinus automobilius. Tačiau mes įtarimo nesukeliame – nestabdo, tad netrukdomi judam tolyn, o tikslas visai nebetoli, dar vienas kitas vingis ir mes vietoj. Sutartoj vietoj mūsų laukia kitas automobilis, nes čia mūsų Omega ne visas bekeles įveikia.
Mes vietoj - štai ir sulaukė mūsų Nemunas, ramiai tekantis savo įprastine vaga. O čia jau išskėstomis rankomis pasitinka Dariaus geras draugas, buvęs kolega bendradarbis – Dainoras.
Aplinkui, kur tik akys mato, pagal krano liniją driekiasi krūmynai, už savęs slėpdami sunkiai pravažiuojamas lygumas. Nemunas garsėja savo dambų gausa. Jų čia netrūksta. Tiesa, mūsų kaimynams rusams upių tėvelis, matyt, pagailejo šioje vietoje, nes jų perdaug nematyt. Krantai ir čia smėlėti, tačiau gan aukšti. Oras vėsus, netgi šaltas, tačiau penkiasdešimt gramų ir pairuošimo darbai išjudina kelionėje apstingusius kaulus, o sutemus mūsų masalai jau maudosi dar šaltesniame vandenyje. Na kagi, prasidejo pirmoji mūsų vėgelių žvejyba šiais metais, kurios taip su nekantrumu laukėme.
Naudojome ritulio formos švinus. Daugelis rekomenduoja aštuoniasdešimties gramų. Taip Nemuno srovė nenuneša masalo į šona. Dabar daugelyje žuklės reikmenų parduotuvių yra švinai, su įmontuotu suktuku, per kurio auselę veriame valą ir tada rišame dar vieną sukutį, kuris gali būti ir su spynele. Ir galiausiai pavadėlis, kuris daromas iš to pačio valo. Valai monofilmentiniai 0.25-0.3mm skersmens. Masalui veriame varlę per kojas. Iš pradžiu kai kuriem kilo klausimų – kodel per kojas? Atskymas labai paprastas. Tereikia išmanyti šiek tiek anatomiją. Žmogaus, kaip ir daugelio gyvūnų, o taip pat ir varlių, koja susideda iš šlaunikaulio, bei jį su pėdos kaulais jungiančio blauzdikaulio ir šeivikaulio. Paspaudinejus varlytės kojas, tai puikiai galima pajusti pirštais. Taigi kablį ir mauname netoli kelių tarp šlaunikaulio ir šeivikaulio kaulų. Taip ji išlieka gana judri ir nepabega. Rišti galima ir dar viena pavadėlį, tačiau aukščiau švino. O vėliau meškeres statomos šiek tiek satesniu kampu, kad kuo mažiau valo būtų vandenyje. Taip sumažinama tikimybė užsikabinti žolems už valo. Aišku, ant galiuko kabiname skambaliuką su fosfariuku ir laukiame kad praplaukiant vegelei ji susigundytu.
Kagi, meškerės užmestos, o aplinkui viskas apgaubta tamsa, tik vienam tarbdamby žiburiuoja mūsų lauželis. Ir iš vienos ir iš kitos pusės karkartėmis sužybsi kitų meškeriotojų prožektoriai. O mes visi susigužę prie laužo viena ausį įtempę klausom vienas kito istorijų, dažniausiai žvejybinių, o kita laukiame to užburiančio garso, kai vėgėlė tempdama masalą skambina meškerės galiuke pritaiytą skambutį. Deja, to širdžiai ir ausiai malonaus skambesio negirdėti, todel ant kanistro, pavaduojančio staliuka, pjaustomi lašiniai, dešra, kuriuos pagardina rauginti agurkeliai. Kadangi naktis šalta, kartkartėmis maistui lengviau nuslysti, bei kojoms nesušalti padeda viena kita velnio lašų injekcija. Aišku viskam yra saikas.
Mano ir Dariaus meškerės stovi toliausiai, todėl praėjus porai pašnekesių prie laužo valandų ir neišgirdus nei kibimo nutariame jas permesti.. Darius visą laiką kartoja, kad ant vienos meškerės mūsų jau laukia vėgėlė. Visi tik pasijuokiame ir priimam tai juokais. Deja, mūsų nuostabai, tikrinant meškeres ant vienos ištraukia gan neblogą vėgėlę. Iš akies pamatuojam – bus virš diejų kilogramų. Suruošę ir užmetę meškeres tęsiame tolesnius pašnekesius prie laužo. Retkarčiais mūsų kalbas nuraukia tai vienoj tai kitoj pusėj sužvangtelėjęs skambutis. Visi pasileidžiam garso link, tačiau daugiau nieko niešvystame. Matyt labai atsargios arba mažos bando pasigviešti mūsų varles. Kagi, atėjo metas kai laikrodžio rodyklė, apėjusi pilną ciklą, pradeda skaičiuoti valandas, minutes, sekundes iš naujo – pats vidurnaktis. Deja, mūsų pirma vėgėlė draugijos taip ir nesulaukia. Kadangi manęs grįžus laukia darbas, o pagrindinis kibimas jau eina į pabaigą, nutariu šiek tiek nusnausti. Susiraitau ant galinės auomobilio sėdynės ir užmerkiu akis… prieš tai nutariam namo važiuoti tik saulei pakilus.

Nerangiai verčiuosi ant vieno šono. Ne, nepatogu. Bandau kitą šoną. Nieko nebus, reik keltis. Apsidairau aplink. Matyt šiek tiek atšilo per naktį, nes sniego baltumas pasidarė ne taip akį rėžiantis. Visi it meškinai, pabude po žiemos miego, nerangiai muistosi, nenoriai keliasi iš miego patalo. Rytinė kava pažadina net ir patį didžiausią miegalių.
Kagi, ilgai nedelsę, vyniojam meškeres ir ruošiames namo. Laikas gerai praleistas, tikslą pasiekėm - vėgėlę pagavom. Dar ankstoka joms. Kogi dagiau norėti, atrodo, visi nuotykiai ir baigėsi. Palinkėję nei žvyno, nei uodegos vienas kitiems traukiam link žvyrkelio. Deja, mūsų Nemunas nenori paleisti. Klimpstam taip, kad nei iš priekio nei iš galo stumdant automobilį savo stiprybės nesugebam įrodyti ir tenka pusryčius pateikt čia pat vietoj – ant automobilio stogo. Kaip bebūtų keista, tai nuotaikos nei kiek nesugadina. Sekmadienis – išeiginė, niekur nereik skubėt. Skrandžiams pilnėjant, nuo jų neatsilieka ir smegeninės. Mintys eina viena po kitos, deja, daugelis jų bergždžios. Jau gerą valandą kapanojamės. Kaip gerai, jog prisimeneme, kad čia pasienio ruožas ir pasieniečiai važinėja su džipais. Gal paskambinam ir paparšom pagalbos? Kaip tarėm taip ir padarėm. Mūsų nuostabai netrukus per balas, per bekeles atūžė ir patys mūsų gelbėtojai. O už dešimties minučių mes jau stovėjom tvirtam kelyje. Didelis ačiu jiems už pagalbą, pasidodo kai kurios tarnybos padeda ir paprastiem žmonėm.
Dabar laukia tik kelias namo. Teliko įteikt mūsų vėgėlę mūsų pusulapio administratoriui Deividui. Dar pries žvejyba pažadėjom, kad jei pagausim, viena jam atiteks. O mes, žvejai, pažadus pildome.
Nei žvyno, nei uodegos!
Image
Martynas Nariūnas
Post Reply